S.Javaitytės nuotr.
Lietuvos spaudos, radijo, televizijos, interneto portalų darbuotojų bendruomenė daug metų didžiavosi, kad žurnalistas – viena iš garbingiausių, reikalingiausių profesijų, padedanti visuomenei sužinoti tiesą apie svarbiausius, aktualiausius socialinius, politinius, ekonominius, kultūrinius reiškinius. Bet ir labai pavojinga veikla – tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ kasmet praneša apie visame pasaulyje dešimtis nužudytų, įkalintų žurnalistų. Lietuvos žurnalistai ir leidėjai 2005 m. patvirtino savo etikos kodeksą, 2016 m. jį pataisė, kad dokumentas atitiktų gyvenimo pokyčius.
Tačiau šiandien, deja, žurnalisto įvaizdis Lietuvoje – ne itin aukštas, visuomenės nuomonė apie žiniasklaidą – nepalanki. Kai kurie žurnalistai iš objektyvios informacijos skleidėjų, demokratinių vertybių gynėjų, tautos istorinės atminties saugotojų virto nelabai garbingais verslininkais – kaip ir jų kritikuojami politikai, vaikosi didelius atlyginimus garantuojančių populiarumo reitingų, skandalingos šlovės ir nori nuolat būti visuomenės dėmesio centre, seniai pamiršo visuomenės informavimo etiką ir niekina jos laikytis raginančias institucijas.
Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyrius surengė apskritojo stalo diskusiją „Ar žurnalisto matomumas, atpažįstamumas tikrai rodo jo profesinį meistriškumą?“
Apskritojo stalo diskusijos dalyviai – Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) Centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė, knygų, kalendorių leidėjas Aurelijus Noruševičius, socialinių mokslų daktaras Juozas Šalčius, LŽD Kauno skyriaus pirmininkė, žurnalistė Skirmantė Javaitytė. Apskritojo stalo vedėjas – LŽD centro valdybos atsakingasis sekretorius, žurnalistas Arnoldas Aleksandravičius.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS: „Interneto portalas „Delfi.lt“ nuolat išrenka įtakingiausius Lietuvos žurnalistus. Tačiau neretai žmonės išjungia televizorius, kai transliuojamos tų laureatų vedamos laidos, ir seniai neskaito jų savaitinių komentarų. Ar visuomenė neteisi, neįvertina talentingų žurnalistų profesionalumo? “
Aurelijus NORUŠEVIČIUS: „Viena iš priežasčių gali būti paprasčiausias, senas kaip pasaulis negarbingas jausmas – pavydas. Juk tie įtakingiausi žurnalistai nuolat matomi, juos visi atpažįsta gatvėje, žvaigždės bendrauja su visuomene ne tik televizijos, radijo studijose, bet ir Kauno Nemuno saloje, prie Seimo arba vyksta į garsias istorines pažintines ekspedicijas Lietuvoje ir užsienyje. Aišku, vienems šių žurnalistikos korifėjų mintys ir kalbos patinka, kitiems – ne. Visiems neįtiksi. Pats iš savo patirties žinau. Kai išleidžiame kalendorių, sulaukiame nepatenkintų žmonių skambučių – kam tų vardų ir jų reikšmių tiek prirašėte, mus labiau domina astronominiai reiškiniai! Arba atvirkščiai.“
Gražina Viktorija PETROŠIENĖ: „Ar žiniasklaidos misija – patikti? Ne – informuoti visuomenę, laikyti uždėjus ranką ant gyvenimo pulso. Ir laiku perspėti visuomenę, tautą, kai valstybės pamatai ima siūbuoti. Jeigu mūsų žiniasklaida profesionaliai atliktų savo pareigą, gal ir tų neretai dirbtinai sukeltų skandalų Lietuvoje būtų mažiau. “
Juozas ŠALČIUS: „Jeigu žurnalistas, kurio pareiga pranešinėti visuomenei naujienas ir įvykius, pats tampa televizijos, radijo žinių, pokalbių laidų pagrindiniu „herojumi“, vertėtų pagalvoti, ko iš tiesų siekia toks asmuo – valdžios, pinigų?“
G.V.Petrošienės nuotr.
Skirmantė JAVAITYTĖ: „Kai kurie žurnalistai populiarūs tiesiog todėl, kad pasižymi įgimta charizma.“
A.ALEKSANDRAVIČIUS: „Net ir pripažinti žurnalistai neretai pamiršta argumentus ir pagarbą pašnekovams, skaitytojams, žiūrovams, klausytojams. Šiuos bruožus pakeitė patyčios iš oponentų ir nenorminiai žodžiai. Pramogų verslo dėsniai braunasi net į rimtąją žurnalistiką. Tai neišvengiamas laikmečio požymis ar žurnalistinės etikos stoka? “
G.V.PETROŠIENĖ: „Mūsų kolegas Vakaruose tikriausiai tai stebintų. Štai solidusis „The New York Times“ laikraštis niekados nespausdintų horoskopų, blevyzgų šalia rimtų straipsnių. Saugokime savo profesijos prestižą.“
S.Javaitytės nuotr.
A.NORUŠEVIČIUS: „Didelė nelaimė, kad žurnalistika yra priklausoma. TV, radijo laidos – nuo reitingų, spauda – nuo prenumeratorių. O visi kartu – nuo reklamos davėjų. Kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savininkus, kuriems svarbiausia pelnas. Jį susikrauti geriausia, lengviausia skandalais. Rimtoms temoms nebelieka vietos. Bet pripažinkime, ranką prie širdies padėję, kad ir kai kurie mūsų draugijos nariai taip elgiasi. Apskritai tai čia sovietinis palikimas. Nužmogėjimas.“
G.V.PETROŠIENĖ: „Ir sovietiniais laikais talentingi žurnalistai sugebėdavo į cenzorių priekabiai patikrintus savo tekstus, šalia kelis laikraščio puslapius uždengusias kompartijos vadų pasisakymų „paklodes“, įterpti kokį maištingą sakinį, kurio slaptą, režimui nepalankią užkoduotą prasmę skaitytojai greitai pajusdavo ir nuomonėmis apie ją vienas su kitu ilgai dalydavosi. Ar dabar žurnalistai stengiasi į savo reportažus, straipsnius įdėti bent vieną tokį prasmingą, taurų, kilnų sakinį?“
S.JAVAITYTĖ: „Ar turi tokią galimybę? Laidų scenarijai surežisuoti. Straipsnių temos iš anksto nurodomos, pašnekovai parenkami, paruošti spausdinti tekstai peržiūrimi, derinami.“
G.V.Petrošienės nuotr.
A.ALEKSANDRAVIČIUS: „Sutikite, kad profesionalioji žurnalistika negali nusmukti iki kalinių, gatvės gaujų žargono. Net internetinėje erdvėje. Pasaulinis informacijos tinklas – ne šiukšlių dėžė. Ir ne greitasis maistas.“
A.NORUŠEVIČIUS: „Kai kurie recidyvistai kalba labai literatūriškai. Net grasindami nesikeikia. Teko girdėti, kaip vienas paleistas kalinys pernelyg įkyriam pašnekovui pasakė: „Nuteisė, nes nužudžiau žmoną. Tu gali būti kitas.“ Aišku, tai juodasis humoras.“
G.V.PETROŠIENĖ: „Visuomenės informavimo etikos komisija nagrinėja daug nusiskundimų dėl socialiniuose tinkluose pasirodžiusių publikacijų. Kai kam atrodo, kad tai vieta atsipalaiduoti. Bet juk negali chirurgas operacinėje palatoje naudoti peilio kiaulėms skersti… Dažnai interneto keikūnai išsisukinėja, kad jie – ne žurnalistai.“
S.JAVAITYTĖ: „Galbūt socialinių tinklų autoriai taip bando įtraukti visuomenę. Ir sulaukia daug pasekėjų. Tai toks interaktyvus bendravimo su vartotojais būdas. “
G.V.PETROŠIENĖ: „Skirmante, pavadinai žurnalistų kūrybos vertintojus „vartotojais“. Anksčiau mes į juos pagarbiai kreipdavomės – mūsų skaitytojai, klausytojai, žiūrovai.“
J.ŠALČIUS: „Neretai tos žiniasklaidos elito suburtos socialinių tinklų grupės ne į bendruomenę, bet į prastuomenę labiau panašios.“
A.ALEKSANDRAVIČIUS: „Visuomenė piktinasi, žurnalistai kritiškai vertina politikus, kurie nesilaiko Seimo statuto. Tačiau esama žurnalistų „žvaigždžių“, kurie įsivaizduoja, kad visuomenės informavimo etika jiems neprivaloma, kai kurių leidinių redakcijos laikosi tik savo vidinių žurnalistikos taisyklių. Ar žurnalistui galima ignoruoti Visuomenės informavimo etikos komisijos pastabas? “
G.V.PETROŠIENĖ: „Visuomenės informavimo etikos komisijos darbe iš vadinamųjų žvaigždžių išgirstame pagiežą: „Kokią teisę turite nagrinėti ir kritikuoti mūsų laidas, kurias mėgsta šimtai tūkstančių žiūrovų!.. “ Mano nuomone, populiarumą reikia nusipelnyti profesionalumu.“
A.ALEKSANDRAVIČIUS: „Kokius tyliai, bet prasmingai dirbančius TV, radijo, spaudos žurnalistus, tikrus profesionalus galėtume paminėti? “
A.NORUŠEVIČIUS: „Visuomeninio radijo žurnalistai tikri profesionalai. Ypač „Ryto garsų“, kultūros laidų vedėjai.“
S.JAVAITYTĖ: „Reikėtų lygiuotis į nacionalinį transliuotoją (LRT). Geriausiems LRT žurnalistams kasmet įteikiami apdovanojimai – „Bitinukai“. Tai lietuviškos žiniasklaidos „oskarų“ statulėlės už darbštumą, pilietiškumą, patriotiškumą.“
G.V.PETROŠIENĖ: „Tai ir palinkėkime visiems kolegoms žurnalistams, kad jie visada kaip bitės iš gėlių žiedų neštų nektarą, užuot skraidę kaip musės aplink nešvarumų duobes.“
S.Javaitytės nuotr.
