1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusios Lietuvių konferencijos Vilniuje prezidiumas. Dailininkės Zofijos KOCHANAUSKIENĖS 1932 m. paveikslas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Lygiai prieš 100 metų, 1917-ųjų rugsėjo 21-ąją, priešpaskutinę Vilniaus konferencijos dieną šio istorinio  suvažiavimo delegatai išrinko Lietuvos Tarybą, kuriai  po penkių mėnesių  buvo lemta atkurti  prieš 123 metus iš pasaulio žemėlapio ištrintą valstybę. Šiandien dažnai klaidingai kalbama, kad  tada į  Vilniaus didįjį lenkų dramos teatrą iš viso krašto  susirinko vien bendraminčiai, siekę to paties tikslo – lietuviškai kalbančios Lietuvos nepriklausomybės. Bet tarp konferencijos dalyvių buvo ir idėjinis bolševikas, pirmasis Lietuvos komunistų partijos   vadas Pranas Eidukevičius, 1918 m. gruodį raginęs Rusijos raudonąją armiją greičiau užimti Vilnių, ir bajoras teisininkas Stanislovas Narutavičius (Stanisław Narutowicz), po dvejų metų susiviliojęs lenkų perversmininkų pasiūlytu  „savanoriškai su Lenkija suvienytos dvikalbės Lietuvos“  ministro pirmininko postu.

Žinomi istorikai ir visuomenės veikėjai teigia, kad Vilniaus konferencijoje susikirto didžiųjų šalių (Vokietijos, Rusijos  ir atgimstančios Lenkijos)  interesai, tačiau savo avagardo (Lietuvos Tarybos) vadovaujami lietuviai vis tiek sugebėjo pagal tuomet jau visuotinai pripažintą tautų apsisprendimo teisę  apgalvotai  išsilaisvinti iš visų ankstesnių priverstinių valstybinių ryšių su kitakalbiais.

 

Dominavo lietuvių patriotai

 

1988 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 35 narių iniciatyvinei grupei priklausė net septyniolika komunistų ir keli įtariami  sovietų KGB agentai. O, anot Stalino, vietinės kompartijos  buvo reikalingos tik  tam, kad jokia „broliška respublika“ nesumanytų atsiskirti nuo Rusijos.   Gal ir į Vilniaus konferenciją svetimų šalių slaptosios tarnybos ir organizacijos buvo infiltravusios savo narių?

„Buvo Rusijai ar Lenkijai palankių elementų. Bet  pagrindinius konferencijos  nutarimus (atkurti nepriklausomą valstybę, Vilnių paskelbti jos sostine, įgalioti  Steigiamąjį Seimą  pasirūpinti  ateities Lietuvos santvarka –red. past.) suredagavo ir patvirtino lietuvių patriotai, kurių  tomis dienomis lenkų dramos  teatro salėje susirinko  daugiausia“, – tikino Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus  vyriausiasis mokslo darbuotojas   dr. Česlovas Laurinavičius.

 

Vilniją atplėšė ten pat

 

Nežinia, kuriam iš konferencijos rengėjų šovė į galvą Lietuvos valstybingumo klausimus spręsti Melpomenės ( tragedijos mūzos pagal graikų mitologiją) buveinėje.

Galbūt antikinio meno ir graikų filosofijos žinovui, būsimajam pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Anot A. Smetonos, „jei tautų gyvenimas prilygsta dramai, tai ir mes įtikinamai suvaidinkime nors ir nedidelę savo  lietuvišką sceną – dramai ir mažieji vaidmenys yra būtini“.

1922 m. tame pačiame dramos teatre „Vilniaus seimas“  „maištininko“ generolo  Lucjano Żeligowskio okupuotą „Vidurio Lietuvą“ (Vilniją) prijungė prie Lenkijos.

 

Trūksta  įrodymų apie šnipus

 

Pasak istoriko, nėra archyvinių  įrodymų, kad koks nors etatinis Rusijos  saugumo tarnybos  „ochrankos“, lenkų karinės organizacijos  POW ar vokiečių Oberosto okupacinės administracijos  šnipas  būtų įsitrynęs į  1917 m. konferencijos  prezidiumą, sekretoriatą.

„Tiesa, ankstesnes lietuvių konferencijas (1905 m. Vilniaus didįjį Seimą, 1916 m. suvažiavimus Šveicarijoje) padėjo rengti žinomas avantiūristas Juozas Gabrys-Paršaitis, Vakaruose prie savo pavardės pridėjęs „Garliavos grafo“ titulą.  Lietuvos inteligentai įtarė, kad J. Gabrys-Paršaitis bendradarbiauja su Vokietijos ir Prancūzijos žvalgybomis. Tačiau 1917 m. vokiečiai nutarė atvirai bendrauti su lietuviais, kurie Berlynui atrodė patikimi partneriai“, –pabrėžė  Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas  Č. Laurinavičius.

 

Atsivežė skirtingas valstybės vizijas

 

Į  Vilniaus konferenciją atvyko 214 visų Lietuvos etnografinių regionų atstovų. Viena legenda pasakoja, kad  garsusis knygnešys  Jurgis Bielinis, pėsčias eidamas į konferenciją, susirgo ir netrukus mirė. „Suvalkiečiai, žemaičiai, aukštaičiai – visi atsivežė gana skirtingą istorinę patirtį ir nevienodas Lietuvos valstybės vizijas. O Vilniaus delegatai?  Sulenkėję, aprusėję. Na ir kas, kad bolševikas P. Eidukevičius bandė lįsti į priekį? Ar šiais laikais panašių veikėjų nematome dabartiniame Seime? P.Eidukevičius gavo per nagus. Į Lietuvos Tarybą buvo išrinkti geriausi. Bet Taryba  nebuvo vienmintė. Ginčijosi iki pat  1918 m. vasario 16-osios. Būsimieji Nepriklausomybės  akto signatarai  protestuodami pasitraukdavo iš Tarybos, vėl sugrįždavo, kai susitardavo  su dauguma“ , – sakė Vasario 16-osios klubo pirmininkas  Remigijus Gulbinas. 

 

Lietuviškas ryžtas

 

Istorine data  pavadinto  klubo vadovas  neabejoja, kad konferenciją buvo bandoma pakreipti kita, Lietuvai pražūtinga vaga. „Vilniuje tuo metu tvyrojo anarchija.  Lenkų buvo dauguma, vokiečiams priklausė valdžia, o lietuviai galėjo pasikliauti  vien savo valia ir ryžtu“, – apibendrino R. Gulbinas.

1917 m. Vilniaus konferencijoje dalyvavo 69  kunigai, 67 ūkininkai ir 20 mokytojų, tačiau į Lietuvos  Tarybą nebuvo išrinktas nė vienas žemdirbys ar pedagogas. Nors bolševikas P. Eidukevičius, anot istorikų, iš konferencijos išvyko nieko nepešęs, vis dėlto jis  privertė delegatus pašokti pagal savo dūdelę. Į Tarybą  iš pradžių buvo išrinkti šeši katalikų kunigai, tačiau  Rusijos imperijos proletariato gynėjas užprotestavo, kad  į „Lietuvos liaudies atstovybę“ pateko per mažai „kairiosios minties šalininkų“ (socialistų).

Du išrinktieji  kunigai – Juozas Stankevičius ir Pranciškus  Urbonavičius – krikščioniškai užleido savo vietas S. Narutavičiui (kuris Nepriklausomybės aktą pasirašė lenkiškai) ir  socdemui Jonui Vileišiui.

 

Kur monografija apie delegatus?

 

„Konferencija buvo vyriška protų kova. Keturi kunigai – ir tai gana daug. Tarybos sudėtis keitėsi iki paskutinės  akimirkos. Donato Malinausko ir S. Narutavičiaus  kandidatūros kėlė abejonių.  Renkant Tarybos narius buvo  atsižvelgiama, ar pretendentai moka užsienio kalbų, sklandžiai išsako savo nuomonę, išmano  tuomečius teisės aktus, įstatymus“, – apibendrino informatikos inžinerijos mokslų daktaras   R. Gulbinas. Jo vadovaujamas Vasario 16-osios klubas stengiasi, kad visuomenė nepamirštų 1918 m.  Nepriklausomybės  akto signatarų, kurių  biografijos daugeliui lietuvių  ir taip  gana gerai žinomos.

Bet jeigu interneto paslaugų korporacijos „Google“ paieškos langelyje surinksite ūkininko Antano Aukštikalnio,  mokytojo Igno Brazdžiūno, techniko Vladislovo Neverdausko ir daugelio kitų Vilniaus konferencijos dalyvių  pavardes, kompiuterio ekrane pamatysite užrašą „Jūs patekote į neegzistuojantį puslapį“.