Marijos Šaknienės nuotr.
Lygiai prieš mėnesį, balandžio 23 dieną, į amžinatvę iškeliavo Gervėčių parapijos kunigas Leonas Nestiukas.Staiga, nelauktai, netikėtai. Žinia lyg žaibas apskriejo parapiją, rajoną, sritį. Ir Lietuvą, kurioje nemaža išeivių iš Gervėčių krašto. Kunigas, kuris Gervėčių Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią prikėlė iš užmaršties, išgražino, pastatė greta pačių ryškiausių, įspūdingiausių ne tiktai Baltarusijos, bet ir visos Europos bažnyčių.Iš primirštos, senų iškerojusių medžių pavėsio ir varnų riksmų slepiamos bažnyčios pavertė ją pirmo ryškumo žvaigžde, suspindusia plačiai, tapusia matoma ir girdima toli.Prieš 21 metus į Gervėčius iš Ivijos parapijos atsikėlęs kunigas Leonas Nestiukas ėmėsi bžnyčios gaivinimo darbo iš peties. Išpjovė aplink bažnyčią kerojusius pasenusius medžius, užveisė tikrą dendrologijos parką. Gabeno rečiausius augalus iš Lietuvos ir ne tik, sodino, prižiūrėjo, parapijiečių padedamas, saugojo, kad nežūtų. Pakąsti šalčio ar sausros. Remontavo ir pačią bažnyčią, dažė, tvarkė, gražino.Gavęs valdžios leidimą vietoj Sosnovskio barščio šabakštyno, kerojusio šalia bažnyčios, įrengė parką su dvylikos apaštalų skulptūromis, prisodino retųjų augalų, pastatė suoliukus, kad žmonės, atvykę į bažnyčią turėtų kur prisėsti, atsikvėpti ir susikaupti maldai prieš įžengdami į Dievo namus.Pačioje bažnyčioje įstatė kaldinto metalo ažūrines duris, kurių anksčiau čia niekada nebuvo, nors ją projektuojant ir buvo numatytos.Bažnyčioje, gavęs vyskupo sutikimą, įgyvendino savo kartą regėtą viziją – abipus Nukryžiuotojo centriniame altoriuje figūros, ant T raidės formos kryžių nukryžiuotus latrus.Tai ir įgyvendino, užsakęs vietos meistrams skulptūras, kurias įtaisė šonuose. Už jų – vitražai su Visų šventųjų portretais.Tai ne vienerių metų sumaniojo klebono darbas. Dirbo, negailėdamas jėgų, sudėdamas visas lėšas, kokios tik pasiekdavo bažnyčią, savo asmenines taip pat. Vienais metais kunigas buvo išrinktas Gardino srities Metų žmogumi, jo portretas patalpintas Astravo rajono Garbės lentoje. Astravo valdžia tąsyk juokavo, kad tai esąs pirmas toks atvejis visoje buvusios Sovietų Sąjungos istorijoje, kad dvasininkas būtų šitaip pagerbtas. O kunigas Leonas pasidžiaugė, kad už gautąją premiją sugebėjo apmokėti dviejų bažnyčios paveikslų restauravimą. Rengė sakralinės muzikos koncertus bažnyčioje, į kuriuos atvykdavo koncertuoti Baltarusijos klasikinės muzikos žvaigždės.Į koncertus plaukte suplaukdavo minios žiūrovų, ne tik iš artimiausių apylinkių, bet ir paties Astravo, Vilniaus ir kitur.Dirbo, planavo, buvo sumanęs pratęsti dendrologinį parką už bažnyčios, šventoriaus ribų, įrengti Kryžiaus kelio stotis.Deja, lemties valia buvo kitokia: atgulė savo išpuoselėtos bažnyčios šventoriuje tarp taip mylėtų augalų. Poilsio. Jau amžinojo.Jo darbus teks pratęsti jau kitam, jį pakeisiančiam klebonui, tik ar sugebės, pajėgs pajusti kunigo Leono Nestiuko dvasią, jo širdies šilumą ir atmintį, paliktą parapijiečių sielose, gyvenusių ir dirbusių su parapijos ganytoju ranka rankon, širdis širdin.Ar tebeplauks ekskursijos pasigėrėti Gervėčių Švenčiausiosios Trejybės bačnyčia, lyg į didžiausius atlaidus kaip iki šiol.Ar bus kas pasitiktų jas nuoširdžia sušildančia šypsena ir prasmės kupinu žodžiu, kaip tai darydavo Nestiukas?
Šventos mišios minint kunigo Leono Nestiuko netekties keturnedėlį aukotos vyskupo Arūno Poniškaičio balandžio 23 dieną Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir 24 dieną Gervėčiuose, sausakimšoje Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje.Parapijiečiai savo ganytojo dar neužmiršo, tebeaprauda jo netektį ir meldžias už jo sielą.
Marija Šaknienė
