Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Šiais metais Lietuvos Seimas ypatingai paminėti pasirinko keturis socialinius, kultūrinius reiškinius, vieną istorinį įvykį ir dvi asmenybes (kalbininką Algirdą Julių Greimą bei rašytoją Ievą Simonaitytę). Sausio 12 d. Seimas ketina apsispręsti, ar skelbti 2017-uosius dar ir išeivijos poeto Kazio Bradūno metais.
Ankstesniais metais visuomenė neretai abejodavo, ar valstybiniai istorinės atminties akcentai teisingai sudėlioti. O šiemet? Katalikiška Lietuva oficialiai minės protestantiškos Reformacijos, tai yra Visuotinės Bažnyčios skilimo, jubiliejų, o sovietų režimo kankinio, tremtinio ir politinio kalinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, kurį Vatikanas rengiasi paskelbti palaimintuoju, atminties metais 2017-ieji bus tik bažnytiniame kalendoriuje. Pagal nelemtą tradiciją šie metai vėl nepavadinti jokio žemdirbiams svarbaus įvykio ar garsaus agrarininko garbei. Praėjusios kadencijos socialdemokratinis Seimas neprisiminė ir kelių labai svarbių artėjančiam Lietuvos Respublikos šimtmečiui datų.
Daugėja komisijų ir išlaidų
„Kasmet vis ilgėja asmenų, vietų, įvykių, reiškinių, kuriuos, Seimo narių nuomone, reikia prisiminti 12 nustatytų mėnesių, sąrašas. Tai menkina tų istorinių akcentų svarbą“, – sakė Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Egidijus Vareikis. Bet daugėja valstybinio minėjimo komisijų ir didėja biudžeto išlaidų „jubiliejiniams planams įgyvendinti“. Vien konkursui „Sportas – ryšys su Lietuva“ pagal 2017-ųjų Sporto metų programą Vyriausybė skyrė 13 tūkst. Eur.
Taip pat ir Seimo pastangos gaivinti istorinę atmintį dažnai gerokai smarkesnės už visuomenės susidomėjimą parlamentarų ir juos suagitavusių kultūrininkų, mokslininkų sugalvotais metų „įprasminimais“.
Nežino, bet mini
„Apie lietuvių kilmės prancūzų mitologą, simbolių, sutartinių ženklų tyrinėtoją, eseistą A. J. Greimą girdėję, jo kūrybą skaitę gal tik Lietuvos intelektualai. Didžioji visuomenės dalis nieko negalėtų atsakyti, paklausta apie šį mokslininką. Piliakalniai ( Seimas ragina 2017-aisiais ir į juos dažniau įkopti, nuo piliakalnių keterų atidžiau pasižvalgyti – red. past. ) – ikimindauginės Lietuvos paveldas. Apie tuos laikus daug fantazijų prikurta“, – teigė E. Vareikis.
Reformacijos metai kataliko E. Vareikio netrikdo, nors, jo nuomone, katalikybė yra tikrasis Dievo žodis. Pernai Seimo valdantieji socialdemokratai, kurių frakcijoje buvo daugiausia narių, neminėjusių Dievo vardo per parlamentarų priesaikos ceremoniją, nutarė, kad Lietuva kartu su protestantiškai krikščioniškomis šalimis turės švęsti 500-ąsias reformacijos metines – prisiminti, kaip 1517 m. sukilęs prieš Romos popiežių buvęs vienuolis Martinas Lutheris prikalė prie katedros durų „95 tezių“ sąrašą – ultimatumą Katalikų Bažnyčiai persitvarkyti pagal M. Lutherio norus.
Katalikai linksmesni už protestantus
„Pasisakau už visų tikėjimo šakų vienybę, bet man nepatinka šio sumanymo autorių ir kai kurių politikos apžvalgininkų kalbos, esą reformacija „paskatino Europoje naujus socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius procesus, palikusius ryškų pėdsaką ir Lietuvoje“. Neva ir rinkos ekonomiką sukūrė protestantizmas. Negi katalikiška Belgija – atsilikusi valstybė? Pamenu, sovietų laikais mokytojai mums aiškindavo, kad katalikai esą nemoka linksmintis, šypsotis. Mes tik prunkšdavome į saują iš tokių kalbų – juk katalikai italai, ispanai savo sąmojumi, optimizmu, nuoširdžiu kvatojimu bet ką gali išgydyti nuo blogos nuotaikos“, – ironizavo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys E. Vareikis, tvirtai tikintis, kad mūsų visuomenė iškilmingai minės Vladimiro Lenino „proletariato diktatūros“, Josifo Stalino „didžiojo teroro“ ir Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ laikais sovietų persekioto, kalinto Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio beatifikaciją. Jei ne šiemet, tai kitais metais.
Dar vienas projektas pateiktas
Praėjusios kadencijos Seimas neprisiruošė paskelbti 2017-uosius dar ir Jaunimo nevyriausybinių organizacijų plėtros metais, nors toks nutarimo projektas guli įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate. Neaišku, ar naujoji valdančioji koalicija pasiryžusi ištaisyti tą akibrokštą ateities kartai ir skirti šiais metais jaunimo reikalams daugiau dėmesio.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas stengėsi atšaldyti parlamentarų entuziazmą. Kaskart, kai būdavo registruojama nauja „minėtinų metų“ iniciatyva, departamento direktorius Andrius Kabišaitis atkreipdavo dėmesį, kad parlamentas jau paskelbė 2017-uosius Tautinio kostiumo ar Lietuvių kalbos kultūros metais.
Lietuva remiasi į žemės ūkį
Pernai Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) vieni šventė organizacijos įkūrimo 90-metį, tačiau valstybiškai tas jubiliejus nebuvo paminėtas. Negaudamas nė cento iš valstybės biudžeto, apie ŽŪR ištakas, praeitį, svarbą Lietuvai rašė tik Rūmų informacinis rėmėjas „Ūkininko patarėjas“ „Blogai, kad kaimas pamirštamas. Lietuva – ne vien Vilnius, jo istorija ir įžymūs sostinės gyventojai. Kas ištraukė šalį iš duobės per ekonomikos krizę? Ūkininkai, žemdirbiai. Taupydami žmonės kvepalų ir papuošalų gali nepirkti, bet valgyti kasdien reikia. Žinoma, turėtume iš anksto gerai pagalvoti, kokią svarbią Lietuvos žemės ūkio istorijos sukaktį ar garsų agrarininką nuolat prisiminsime 2018-aisiais (šiemet to padaryti jau nepavyks)“,– kalbėjo baisogalietis Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Aurimas Gaidžiūnas.
Juozą Tūbelį Seimas pamiršo
Seimas pernai susiginčijo, kada reikėtų prisiminti Mažosios Lietuvos rašytoją Ievą Simonaitytę (memelenderiai, iš Klaipėdos krašto kilę vokiečiai, ir Vilnijos gyventojai, norintys savo pavardes rašyti raidėmis su lenkiškais diakritiniais ženklais, ją vadina Ewa Simoneit) – 2018-aisiais (tada sukaks 40 metų nuo rašytojos mirties) ar 2022-aisiais, suėjus 125 metams, kai gimė I. Simonaitytė. Galiausiai rastas „saliamoniškas“ kompromisas – I. Simonaitytės metais paskelbti 2017-ieji.
Šiemet sukanka 135 metai, kai gimė pirmasis Lietuvos žemės ūkio ministras, ilgametis premjeras, agronomas Juozas Tūbelis, bet socialdemokratinis Seimas jį pamiršo.
Istorikų sąrašas kitoks
2017-aisiais sukanka ir daugiau svarbių, bet į oficialių minėjimų sąrašą neįtrauktų datų. Prieš 100 metų (1917 m. rugsėjo 18–rugsėjo 22 dienomis) surengta Vilniaus konferencija, paskelbusi lietuvių tautos kursą į nepriklausomybę ir išrinkusi Lietuvos Tarybą, kuri 1918 metų vasario 16 d. atkūrė mūsų valstybę. Faktiškai 1917 m. rugsėjo 18-ąją galima palyginti su 1988 m. birželio 3-iąja, kai Mokslų akademijoje susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o Vilniaus konferenciją – su 1990 m. vasario 24 d. rinkimais į Aukščiausiąją Tarybą, paskelbusia Kovo 11-osios aktą.
Jau praėjo beveik 45 metai nuo „Kauno pavasario“ – 1972 m. gegužės 14 d. protestuodamas prieš sovietinę santvarką susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta, o netrukus Kaunas statė barikadas. Būtina paneigti Maskvai patogią versiją – esą 1972 m. lietuvių jaunimas protestavo vien dėl saviraiškos laisvės, bet ne prieš sovietinę okupaciją.
Baigiantis vasarai sukaks 30 metų po pirmojo viešo Molotovo– Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų minėjimo – 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo susirinkę disidentai, filmuojami KGB agentų, pasmerkė Stalino ir Hitlerio suokalbį, atėmusį iš lietuvių, latvių ir estų laisvę. Kremlius dabar tvirtina, kad 1939 metų paktas atitiko tuometę tarptautinę teisę.
