Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų  dienos– išvakarėse  kauniškėje istorinėje Prezidentūroje iškilmingai  apdovanotas  19-asis Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatas. Simboliška, kad  aukščiausią Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD)  įsteigtą premiją  gavo 1991 m. sausio barikadų kino operatorius Domantas Vildžiūnas. Ir graudu, nes jo jau nebėra tarp mūsų (staiga mirė pernai lapkričio 9 d.) – apdovanojimas įteiktas D. Vildžiūno šeimai.  Istorinėje Prezidentūroje, kurios kiemas tą pavakarę buvo kaip dieną nušviestas daugybės lempučių girliandų, susirinko gausus būrys  D. Vildžiūną pažinojusių, mylėjusių, gerbusių žmonių, kad prisimintų jo kūrybą, pasižiūrėtų ištraukų iš Domanto režisuotų, filmuotų, montuotų dokumentinių juostų.

Įgimtas optimistas

Artimieji (D. Vildžiūno mama Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, žmona Marija Vildžiūnienė ir sesuo Liudvika Pociūnienė) pageidavo, kad ceremonijos atmosfera nebūtų liūdna, nes Domantas pasižymėjo įgimtu optimizmu. Pirmiausia susirinkusieji pamatė kadrus iš nuotaikingo 1993 m. dokumentinio filmo  „Symphony Space“

(„Niujorko gatvės muzikantai“) ir pasiklausė ugningų   afroamerikietiškų melodijų. Tai buvo viena iš pirmųjų D. Vildžiūno juostų.

LŽD centro valdybos (CV) pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė paprašė į Prezidentūrą susirinkusius žmones tylos minute   pagerbti Domanto ir per sovietinę 1991 m. sausio agresiją žuvusiųjų atminimą.

Pastebėkime talentus

2015 m. S. Lozoraičio premijos  laureatas,  LŽD CV  atsakingasis sekretorius Arnoldas Aleksandravičius paaiškino, kodėl S. Lozoraičio premijos kandidatų vertinimo komisijai  pasiūlė apdovanoti D.  Vildžiūną, nes gana neįprasta  aukščiausią kasmetinį LŽD prizą  už žurnalistinę veiklą  įteikti  asmeniui po mirties. Prieš   tai komisija tik kartą taip nusprendė  – 2003 m. premiją skyrė buvusiai LŽD vadovei Romai Grinbergienei.

„Dėl to mes patys kalti – nepastebime talentingų kūrėjų, grynuolių, kol jie būna tarp mūsų. O paskui bandome atsigriebti, numalšinti sąžinės  priekaištus rašydami graudžius nekrologus.  D. Vildžiūnas  buvo tos pačios kartos žmogus kaip ir aš: esame gimę 1963-iųjų vasarą, tik jis mėnesį vėliau, liepą. Nors asmeniškai nepažinojau Domanto,  tikriausiai turiu teisę kalbėti  apie jį tos kartos vardu“, – tvirtino A.Aleksandravičius.

Kariški  genai

Anot A. Aleksandravičiaus,  sociologai, politologai šiuolaikinius 53–54 metų Lietuvos piliečius  kartais vadindavo  „prarastąja karta“.  „Gimėme jau išblėsus partizanų sąjūdžiui, o 1972 m. per Kalantines, Kauno sukilimą buvome dar vaikai.  Kremlius  tikėjosi padaryti iš mūsų savo janyčarus, homo sovietikus. Domantas –akivaizdus įrodymas, kad Kremliui nepavyko palenkti šios kartos. Gal nulėmė ir D. Vildžiūno  senelio, Pirmosios Lietuvos Respublikos generolo Kazio Ladigos genai“, –svarstė kalbėtojas.

Atskleidė  Kremliaus kėslus

2000–2001 metais Lietuvos visuomeninė televizija rodydavo politinę laidą „Faktų aNATOmija”, kuri  jau tada,  prieš 16 metų  (2000-aisiais) perspėjo Lietuvos piliečius, kokį pavojų Baltijos šalims, posovietinei erdvei, Europai ir pasauliui kelia ką tik  į Kremlių persikėlusio   KGB  karininko,  sovietų revanšisto  Vladimiro Putino režimas.  „Tokių publicistinių laidų labai trūksta dabar,  nežabotos Kremliaus informacinės agresijos prieš Lietuvą laikais. Kiek žinau,  paryškinti   laidos pavadinimo  antrojo žodžio „anatomija“ keturias raides NATO, pabrėžti pagrindinį Lietuvos geopolitinį siekį ir suteikti laidos pavadinimui nepakartojamo originalumo buvo  vieno iš autorių, Domanto,  sumanymas“, – teigė A.Aleksandravičius.

Išdrįso neplaukti pasroviui

Laidos „Faktų aNATOmija“  rengėjai D.Vildžiūnas, Aras Lukšas ir  Vitalijus Karakorskis (2014 m. S. Lozoraičio premijos laureatas – red. past.)  nebijojo vadinti Čečėnijos sostinės Džochargala, tai yra Džocharo miestu, pirmojo pasaulietinės Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento garbei,  o ne rusišku, rusų generolų primestu Grozno pavadinimu, kurį neprincipingai kartojo  to meto Lietuvos laikraščiai,  TV kanalai ir radijo stotys (iki šiandien).

„Labai gerai, kad būtent dabar, o ne po metų, penkerių ar dešimties,  premija skirta D. Vildžiūnui. Juk jis buvo ir pašto ženklų dailininkas, nors  kažkodėl šis svarbus faktas į oficialias Domanto biografijas neįtrauktas.  2016-uosius Seimas  buvo paskelbęs  prezidento Kazio Griniaus metais. O Domantas K. Griniaus 150-ųjų gimimo metinių proga sukūrė išraiškingą pašto ženklą trečiajam Lietuvos prezidentui“, – priminė LŽD narys A. Aleksandravičius.

Dovanojo gerą nuotaiką

Vienas po kito apie įspūdžius iš pažinties  su D.  Vildžiūnu (daug metų trukusios, trumpesnės ar tik rankos paspaudimo)  dalijosi žurnalistas Rytas Staselis, 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės  narys, filosofas Arvydas Juozaitis, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis.  

Kalbėjusieji pabrėžė, kad Domanto kūrybai buvo būdinga subtili ironija. Ne arkliški juokai, užgaulios patyčios, būdingos mūsų žiniasklaidai ir pramogų verslui, bet švelni pašaipa, nuo kurios visiems linksma, net ir tiems, kurie patraukiami per dantį.

Viename interviu „Bernardinų“  portalui prieš 9 metus,  gavęs  Italijos tarptautinio kariuomenės filmų festivalio pagrindinį prizą už  dokumentinį filmą „Devyni  laiškai iš Afganistano“, Domantas  sakė, kad maloniai pasijunta, kai per jo filmų peržiūras žmonės  sukikena, prunkšteli ir išeina iš kino salės geros nuotaikos.  D. Vildžiūnui  labai rūpėjo, kad jo kūryba nesukeltų  žiūrovams, vertintojams depresijos ir neužgriūtų žmonių kaip svarsčiai.

Ironiškas žvilgsnis į politikus

Premijos „Kelyje į vilties prezidento Lietuvą“  mecenato, politiko ir ūkininko Kazio Starkevičiaus įsteigtos Stasio Lozoraičio senjorų akademijos vadovas Vidmantas Budrys padeklamavo savo paties sukurtą ketureilį D. Vildžiūno garbei.

Susirinkusiųjų dėmesį prikaustė parodyti  1991 m. sausio 13-osios sovietinės agresijos vaizdai, kuriuos rizikuodamas gyvybe filmavo D. Vildžiūnas. Visus  pralinksmino ironiškas 1992 m.  filmas „Dvylika kėdžių juodvarniais lakstančių“  (to meto Lietuvos politikus Domantas palygino su  garsiojo satyrinio romano veikėjais, po visą Rusiją ieškojusiais kėdžių sėdynėse per bolševikų revoliuciją įsiūtų  brangakmenių).

Iš filmų galima mokytis istorijos

„Žiūrėdamas šiuos Domanto Vildžiūno filmus kuo  aiškiausiai prisiminiau Lietuvos kelią į laisvę, tarsi tai būtų vykę tik vakar.  Gaila, kad kai kurie palyginimai ne dabartinių laikų naudai. Pirmoji monarchė, aplankiusi Lietuvą, buvo Danijos karalienė Margretė II.  1992 m. liepą ji susitiko   su Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininku Vytautu Landsbergiu. O vienas pirmųjų užsienio pareigūnų, apsilankiusių pas dabartinį Seimo Pirmininką, buvo Rusijos ambasadorius Lietuvoje“, –  sakė Seimo narys K. Starkevičius, įteikdamas Stasio Lozoraičio premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.

LŽD informacija