Per Žalgirio mūšio minėjimus plevėsuoja daug įvairių vėliavų, be abejo, ir kautynių laimėtojų raudonas audeklas su Gedimino stulpais. Vokiečių ordino vėliavų nebūna. KAM nuotrauka
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Praėjusią savaitę Lietuva vėl puikavosi, kad žemaičiai 1260 m. liepos 13 d. išmaudė kryžiuočius Durbės ežere, o po pusantro šimto metų, 1410-ųjų liepos 15-ąją, susitarę su slavais ir musulmonais, lietuviai Žalgirio lauke taip smarkiai nuleido kraują Vokiečių ordinui, kad jis daugiau niekados nebebuvo laikomas svarbiausia Vakarų Europos karine galybe. Šiemet liepos 15-ąją, iškilmingai keičiantis Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų vadams, pabrėžta, kad mūsų pėstininkija gimė prieš 606 metus, kai lietuviai su lenkais ir vasalais sumušė vokiečių kryžeivius.
Ar nuo 2017-ųjų metų Lietuvoje budėsiantiems vokiečių kareiviams iš NATO kontingento bus labai malonu klausytis per svarbiausias mūsų tautines šventes deklamuojamų poeto Jono Mačiulio-Maironio eilėraščių „Milžinų kapai“, „Oi neverk, motušėle“, „Eina garsas“, kurie smarkiai pliekia vokiečių kryžiuočius?
Karo istorikai tvirtina, kad geriausia priminti sąjungininkams vokiečiams, kaip 1919 metais kovėmės vienoje barikadų pusėje prieš rusų Raudonąją armiją.
Turėjo galvoje rusų žandarus?
Maironio antivokiški posmai parašyti XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, kai germanizacija lietuviams buvo visiškai neaktuali, mūsų tautai grėsė rusifikacija ir polonizacija. Štai Vincas Kudirka savo eilėraščiuose, satyrose daugiausia rašė apie prievartinio rusinimo pavojų.
„Maironis ilgėjosi Lietuvos didybės laikų, o tada, XV amžiaus pradžioje, pagrindiniai lietuvių priešai buvo kryžiuočiai. Ta kova neišvengiamai paveikė poeto kūrybą. Tačiau Lietuvos visuomenė carinio spaudos draudimo laikais buvo įpratusi skaityti tarp eilučių. Kadangi caro cenzūra neleido „blogai“ vaizduoti Rusijos imperijos tikrovės, mūsų žmonės tikėjo, kad, rašydamas apie vokiečių kryžiuočius, Maironis turėjo galvoje rusų žandarus, kazokus,valdininkus“, – tvirtino Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros dėstytoja dr. Brigita Speičytė.
Griovė imperiją iš vidaus
Anot 2012 m. išleistos monografijos „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“ autorės B. Speičytės, lietuvių literatūros tradicija, kai pasipriešinimas rusiškajam imperializmui pridengiamas kovos su kryžiuočiais tema, atsirado dar nuo Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ laikų (1828 m., į lietuvių kalbą kūrinys išverstas 1891-aisiais) – nors A. Mickevičiaus vaizduotė kryžiuočių didįjį magistrą Konradą von Wallenrodę pavertė gerai užsimaskavusiu lietuviu, bandžiusiu iš vidaus sugriauti Vokiečių ordiną, skaitytojai nė kiek neabejojo, kad poema iš tiesų yra apie lenkų ir lietuvių kovą su rusų pavergėjais. B. Speičytės nuomone, carizmo laikais Lietuvoje sąvoka „kryžiuotis“ Ezopo kalba dažnai reikšdavo rusiškąjį imperializmą.
Žodžiai – neutralūs, melodija – kovinga
„Rusų generalgubernatoriams uždraudus lietuvišką spaudą, lietuviai, ypač jaunimas, labai mėgo Antano Baranausko 1859 m. poemos „Kelionė Petaburkan (Peterburgan)“ 5 dalį „Na, Lietuva, na, Dauguva“. Tai buvo tikras iššūkis Rusijai: „Mygi, spaudi mūsų šalį, mūsų žmones gniaužai! Nori savo valdžios peiliu mum širdis supjaustyt, nori savo ledu šaltu krūtines apkaustyti. Neintveiksi, sūnau šiaurės: mūsų širdys tvirtos – seniai buvo išmėgintos, seniai keptos, virtos!“ Rusų administracija, įsiutusi dėl vyskupo A. Baranausko patyčios, kad lietuviai „eldijoj Petro plaukia“ (priklauso Katalikų Bažnyčiai), o rusai – graikiškoje (stačiatikių) geldoje plūduriuoja, uždraudė dainą „Na, Lietuva, na, Dauguva“. Visuomenės prašomas Maironis 1902 m. parašė eilėraštį „Eina garsas“. Prie šio kūrinio rusų cenzoriai negalėjo prikibti, nes ten minimima Prūsija ir kryžiuočiai, tačiau tuomečiai patriotiškai nusiteikę lietuviai Maironio kūrinį niūniavo pagal A. Baranausko antirusiškos dainos melodiją!“ – ironizavo filologė B. Speičytė.
Išsigydė alergiją kryžiuočiams?
Tarpukario Lietuvos rašytojų karta gana santūriai vertino patriotinę Maironio poeziją, laikė ją pasenusia. Maironio kūryba vėl tapo populiari Lietuvos atgimimo laikais, 1989–1990 metais. 2017 m., kai pagal NATO Varšuvos viršūnių susitikimo nutartį į Lietuvą atvyks vokiečių karių batalionas su juodais kryžiais ant šarvuočių, Maironio eilėraščiai vėl gali atrodyti nešiuolaikiški, įžeidžiantys sąjungininkus. Valstybinių Lietuvos švenčių rengėjai pasijus nejaukiai, jeigu vokiečiai paprašys išversti Maironio giesmių tekstus.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros dėstytoja B. Speičytė įsitikinusi, kad lietuviai jau seniai išsigydė ir dvasines kovų su kryžiuočiais žaizdas, todėl praeitis netrukdys mums bendrauti su NATO bataliono kariais vokiečiais.
Kas iš tos garbės, jei šimtai liūdės
Lietuvių karys iš visiems žinomos dainos „Mažam kambarėly“ sakė savo mamai: „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o šimtai liūdės.“ Žalgiris, Durbė, 1236 m. Saulės mūšis lietuviams šventė, o vokiečiams – tragedija.
„Viską reikia prisiminti, nors kartais ir labai nepatogu, nediplomatiška, norisi padailinti praeitį. Žalgiris – mūsų istorijos dalis. Liepos 15-oji – oficiali Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų diena. Mūsų sausumos pajėgų vėliava sukurta pagal istorinių šaltinių aprašytą audeklą su Gedimino stulpais, 1410 m. plevėsavusį virš lietuvių karių gretų“, – teigė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo ir studijų prorektorius, istorikas dr. Gintautas Surgailis. Istorikas pabrėžė, kad kryžiuočiai buvo ne vien vokiečiai.
„Jėga pakrikštyti Lietuvą atjodavo, atžygiuodavo ir kitų šalių riterių. Po kiekvieno mūšio su lietuviais Vakarų metraštininkai nurodydavo – žuvo tiek ir tiek riterių. Ir vardydavo: prancūzai , flamandai, čekai (šių mažiau)“, – įsigalėjusiai nuomonei kryžiuočius sutapatinti vien su vokiečiais paprieštaravo G. Surgailis.
Pirmieji ištiesė ranką atgimusiai Lietuvai
Karo akademijos senato pirmininkas G. Surgailis priminė, kad naujaisiais laikais pirmoji šalis, dar 1918-ųjų kovo 23-iąją pripažinusi atgimusią Lietuvos valstybę, buvo Vokietija. Pirmąją paskolą mūsų ekonomikai atkurti irgi suteikė ši šalis, ginklus taip pat pirmiausia pradėjome gauti iš Vokietijos kariuomenės arsenalų.
Prieš beveik šimtą metų, 1919-aisiais, iš vokiškosios Saksonijos žemės atvykę savanoriai padėjo jaunai lietuvių kariuomenei atmušti rusų Raudonosios armijos puolimą. Dabar dalis istorikų kalba, kad saksai savanoriai kone vieni apgynė Lietuvos valstybę, kiti tyrinėtojai, rašantys apie 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovas, saksų beveik nemini.
Kovėsi petys į petį
„Kaip įprasta, tiesos reikia ieškoti viduryje tarp šių kraštutinumų. Praktiškai visur petys į petį su patyrusiais, Pirmojo pasaulinio karo parako uosčiusiais saksais kovėsi ir jauna, bet sparčiai stiprėjusi mūsų kariuomenė. Išskyrus Žemaitiją“, – pasakojo istorikas G. Surgailis. Raudonąją armiją, demagogiškai pavadintą „Žemaičių pulku“, Vakarų Lietuvoje sumušė generolo Rüdigerio Grafo Gustavo Adolfo von der Goltzo vadovaujamo Vokietijos kariuomenės 6-ojo atsargos korpuso Geležinė divizija (ne saksai!) ir vietiniai mūsų partizanai. Lietuvių ir saksų ginklo brolybė truko iki 1919 m. birželio 2-osios, kai jie kartu išvadavo Uteną. Netrukus saksai išvyko iš Lietuvos, nes Vokietijos vadovybė nenorėjo, kad įsismaginę lietuviai užimtų per daug teritorijų.
Vokiečiai Lietuvoje kariavo ne vien už pinigus (150 markių per mėnesį). Saksų savanorių Pietų Lietuvos brigados vadas generolas majoras Otto Freiherras von Ompteda grįžęs namo rašė, kad vokiečių kariai Lietuvoje ir Latvijoje jautėsi kaip graikų istoriko, rašytojo, karvedžio ir samdinio Ksenofonto vadovaujami vyrai svetimame atšiauriame krašte prieš daug didesnes priešų jėgas. Subyrėjusią carinę Rusiją generolas majoras O. F. von Ompteda palygino su žlugusia Persijos imperija.
Vokiečiai – Vyčio kryžiaus kavalieriai
Kai kurie vokiečių savanoriai nusprendė stoti į Lietuvos kariuomenę. Keli buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais už narsą. Tiesa, generolas Otto Carlas Eduardas Schröderis savąjį Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalį ir Vyčio kryžių 1935 m. grąžino Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai, supykęs, kad mūsų šalis nuteisė Klaipėdos krašto vokiečius ir suvokietėjusius lietuvininkus, atvirai reikalavusius prijungti lietuvišką pajūrį prie Trečiojo reicho.
„Svarbiausia ir patiems prisiminti, ir atvykstantiems vokiečių kariams papasakoti, kad kažkada kovojome kartu, tose pačiose barikadų pusėse“, – įsitikinęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo ir studijų prorektorius G. Surgailis.
