Iš kairės: G.V.Petrošienė, A.Aleksandravičius, S.Javaitytė.
Laikotarpis nuo Lietuvos atgimimo šventės Kovo 11-osios iki Kristaus Prisikėlimo iškilmių šv. Velykų (šiemet šis atstumas buvo trumpesnis) yra gera proga pasvarstyti apie dvasinius, egzistencinius dalykus, amžinąsias vertybes. Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) Kauno skyrius idealiai tinkamoje kultūriniams pašnekesiams vietoje – lietuvių literatūros klasiko, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmojo vadovo , kunigo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute muziejuje surengė apskritojo stalo diskusiją „Moralioji politika 1990-1991 metais padėjo Lietuvai atkurti ir apginti valstybingumą. Kodėl politiniai skandalai šiandien trukdo mums spręsti svarbiausius valstybės vidinius ekonominius ir socialinius klausimus?“
Proga pasitikslinti kryptį
Prasidėjus renginiui LŽD centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė pirmiausia įteikė kolegoms ilgai lauktus naujuosius, šiuolaikiškus draugijos narių bilietus.
Diskusijos vedėjas, LŽD centro valdybos atsakingasis sekretorius Arnoldas Aleksandravičius priminė Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo nario Algirdo Endriukaičio (ne eurokomisaro, bet čečėnų teisių gynėjo) žodžius, kad Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, tai yra svarbiausios šiuolaikinės Lietuvos istorijos datos, skirtos ne tik prisiminti praeitį, pasiklausyti nuoširdžių ar apsimestinių proginių kalbų – tokios dienos yra pats tinkamiausias laikas apsižiūrėti, kur mūsų valstybė atsidūrė ir ką toliau darysime.
Diskusijos vedėjas perskaitė dvi citatas. Pirmoji: „Jūs esate pavyzdys kitoms tautoms, kurios dar nepasiekė tokio aukšto nacionalinės savimonės ir supratingumo lygio. Nuo jūsų labai priklauso kitų Europos tautų nacionalinių siekių sėkmė“.
Antroji: „Verslo aplinka pernai buvo tik „pakankama“, nepalanki užsienio investicijoms, pajamų nelygybė – viena didžiausių Europos Sąjungoje, profesinės sąjungos silpnos, mokesčiai skurdžiausiems visuomenės sluoksniams – sunkūs, pensijos – mažos, miršta per daug darbingų žmonių, o darbo našumas nesiekia išsivysčiusių šalių vidurkio“.
Laikas didna Kovo 11-osios vertę
„Jeigu pagalvojote, kad kažkas palygino Estiją su Lietuva, tai apsirikote. Pirmoji citata buvo Katalonų kalbos, kultūros ir tautos gynimo sąjungos 1990 m. kovo 18 –osios sveikinimas nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos parlamentui. Antroji ištrauka – tai fragmentas iš šiemet vasario 26-ąją Europos Komisijos paskelbtos ilgos ataskaitos apie vienos iš 28 ES šalių, Lietuvos, ekonominę ir socialinę būklę 2015-aisiais. 1990 metais pasaulis stebėjosi, kaip garbingai ir oriai Lietuva, pirmoji iš Maskvos pavergtų šalių, atkūrė nepriklausomybę. Dėl to Kovo 11-osios aktas tampa dar vertingesnis. Kada atsižadėjome savo pirmagimystės teisės, kada išbarstėme Lietuvos privalumus?“ – klausė A. Aleksandravičius.
Diskusijos dalyviai prisiminė, kad dar 1992-aisiais, kai pirmasis pasaulio pripažintos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis perspėjo: „Aukščiausiosios Tarybos deputatai lobsta“, kairieji politikai atrėžė, esą viskas teisėta, vyksta „turto koncentracija į vienas rankas“. Daugumos LŽD narių nuomone, Lietuva priėjo pavojingą ribą, kai neseniai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija kaip kolektyvinis Poncijus Pilotas nusiplovė rankas – atsisakė tirti, ar Kauno apygardos prokuratūros minimas visuomenę papiktinęs aplinkos ministro Kęstučio Trečioko, Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko ir kitų valstybės tarnautojų elgesys atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą. Mėnesinio laikraščio „Statyba“ redaktorius Juozas Šalčius apgailestavo, kad tokius svarbius klausimus svarsto nedidelis žurnalistų būrelis.
Nupigina tautos šventę
Prieš kelias savaites žiniasklaida ir liberalieji, kairieji politikai priekaištavo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pavaduotojai Irenai Degutienei, suabejojusiai, ar net ir dabartinės Vyriausybės ekonominės politikos nuskurdintiems Lietuvos piliečiams derėtų per valstybinę šventę masiškai apsipirkinėti kitos šalies teritorijoje esančiose etninėse lietuvių žemėse. Nuo I. Degutienės žodžių atsiribojo net ir kai kurie jos partijos draugai. „Ar iš tiesų buvo neteisi I. Degutienė? Ar tie, kurie automobiliais su priekabomis važiuoja į Suvalkus, Lietuvoje badauja, negi tėvynėje negali nusipirkti kempinių ir dailylenčių, Lietuvoje jiems per brangu lankytis pramogų parkuose?“ – kvietė pasvarstyti diskusijos vedėjas A. Aleksandravičius.
Anot LŽD vadovės G. V. Petrošienės, gal nereikėtų labai smerkti Lenkijos pasienio parduotuves Kovo 11-ąją apgulusių mūsų tėvynainių – žmonės ieško, kur gali nusipirkti pigiau: štai čekai važiuoja į Vokietiją, vokiečiai – į Olandiją ir Lenkiją. Sovietų laikais į Lietuvą traukdavo baltarusiai ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) gyventojai, nes pas juos apskritai parduotuvių lentynos būdavo pustuštės.
Vis dėlto, diskusijos dalyvių nuomone, Seimas Vakarų Europos šalių pavyzdžiu galėtų patvirtinti įstatymus, kad sekmadieniais ir švenčių dienomis prekybos centrai nedirba.
Valstybės raidos stabdžiai
LŽD narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis neseniai paragino prisiminti, ką Lietuvos politikai kalbėjo, rašė pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais . „Vėl perverčiau 1992 m. išleistą paskutinio sovietų Lietuvos kompartijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus, vėliau išrinkto Lietuvos Respublikos prezidentu Algirdo Brazausko atsiminimų knygą iškalbingu pavadinimu „Lietuviškos skyrybos“ . Rusiškas jos vertimas buvo pavadintas atviriau „Skyrybos lietuvišku stiliumi“, o vokiškai visai konkrečiai – „Skyrybos su Kremliumi“ („Scheidung vom Kreml“). Bet jeigu buvo skyrybos, tai anksčiau švęstos vestuvės ir gal net medaus mėnuo?.. Ar mūsų valstybės raidos nestabdo iki šiol nesuvestos sąskaitos su sovietine praeitimi?“ – kolegų LŽD narių teiravosi A. Aleksandravičius. Anot G. V. Petrošienės, svarbi žurnalistų užduotis – pasistengti, kad praeities ilgesys netrukdytų visuomenei siekti svarbių dabartinių ir būsimųjų valstybės tikslų. Todėl draugija pasiūlė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos 2016 m. konkursui projektą „Atsakingosios žiniasklaidos pastangos, kad istorinė atmintis suartintų, o ne skaudintų“.
Pranašui nėra vietos savoje šalyje
Dar vienas savotiškas šiemetės Kovo 11-osios bruožas – Nepriklausomybės atkūrimo diena minėta be pirmojo Antrosios Lietuvos Respublikos vadovo Vytauto Landsbergio, nors jis nesirgo ir, sulaukęs 83 metų, vis dar stebėtinai guvaus, analitinio proto. „Seimas atėmė iš V. Landsbergio Laisvės premiją, kuri įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją. O Kovo 11-ąją V. Landsbergis Lietuvą sveikino iš Indijos. Nors ten jam plojo trys milijonai, bet tai jau smarki nuokrypa nuo Sąjūdžio Lietuvos į kažkokią dvasinę pelkę – civilizuotų valstybių politikai (ir valdantieji, ir opozicija) gerbia esamus ir buvusius savo vadovus, nors ir nepritaria jų nuomonei. Visi Amerikos kongreso nariai (respublikonai ir demokratai) atsistoja, kai posėdžių salėje pasirodo JAV prezidentas. O senoji socialdemokratų gvardija iki šiol negali atleisti V. Landsbergiui „Kovo 11-osios nuodėmės“, nori jį paversti pranašu, kuriam savoje šalyje vietos nebėra“, – sakė A. Aleksandravičius.
LŽD Kauno skyriaus narė Regina Pupalaigytė piktinosi, kad net ir rodydama V. Landsbergio sveikinimą iš Indijos elektroninė žiniasklaida pasityčiojo iš jo – jokie titrai ekrano apačioje ar diktoriaus balsas už kadro nepaaiškino interneto svetainių lankytojams, kad V. Landsbergis nepoilsiavo Indijoje, nevažiavo ten kartu su kitais turistais aplankyti Tadž Mahalo mauzoliejaus, bet skaitė pranešimą Pasaulio kultūros forume.
Anot J. Šalčiaus, Lietuvos visuomenę vienijančio valstybės veikėjo reikėtų ieškoti praeityje. Tai galėtų būti pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Neišnaudojame katalikybės pranašumo
Lietuvoje gajus įsitikinimas, kad nuo estų esame jau seniai beviltiškai atsilikę, o ir latviai pralenkė. Jų sėkmę esą garantuoja pasaulėjauta – mūsų baltiškieji kaimynai yra praktiški protestantai, o mes – pernelyg jausmingi katalikai.
„Ar teisinga teorija, kad jeigu jau esi katalikas – tai būtinai išsiblaškęs, nedrausmingas, linkęs į išorinius efektus žmogelis. O liuteronai darbštūs, taupūs, racionalūs. Bet ypač katalikiška Vokietijos federalinė žemė Bavarija yra pats turtingiausias ES regionas, iš ten kilęs popiežius emeritas Benediktas XVI. Tai gal paprasčiausiai mes neišnaudojame to pranašumo, kad esame katalikybės bastionas rytų Europoje, paskutinė Romos katalikų šalis į Rytus nuo Lenkijos? Gal tai būtų mūsų sėkmės raktas?“ – svarstė A. Aleksandravičius. Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode profesorius L. Mažylis šiomis dienomis surengė savo kolekcionuotų lietuviškų velykinių atvirukų parodą. Juose Kristaus atvaizdų nedaug. Anot profesoriaus, katalikiškos Lietuvos velykiniuose atvirukuose dominuoja pagoniška arba „kiaušininė“ simbolika.
G.V. Petrošienė apgailestavo, kad svarbios aplinkybės sutrukdė į diskusiją atvykti Kauno arkikatedros kunigui, 1991 m. parlamento gynėjų sielovadininkui Robertui Grigui – jo mintys šia tema būtų labai įdomios.
Lietuvių niekam nepavyko „nurašyti“
Dalyviams pageidaujant, apskritojo stalo diskusija baigta itin skausminga šiuolaikinei Lietuvai tema – kaip sustabdyti masinę jaunų, darbingų žmonių emigraciją į užsienį. Vytauto Didžiojo universiteto profesorė sociologė Vlada Stankūnienė nuolat šiurpina visuomenę, kad 2050-aisiais tėvynėje gyvens mažiau nei du milijonai lietuvių. Jungtinių Tautų demografai apskaičiavo, kad Lietuvoje tuo metu krutės 2,5 mln. žmonių, o Pasaulio bankas dosniausias – prognozuoja beveik trimilijoninę Lietuvą. Kiek įstaigų, tiek nuomonių ir metodikų, pagal vienas Lietuva geria alkoholį labiausiais iš visų ES šalių, pagal kitas – ne daugiau nei čekai ir tikrai mažiau nei airiai. Lietuvius nuolat bandyta „nurašyti”, Rusijos imperijoje iki 1915 m. apskritai nebuvo jokių lietuvių, nes carai imperijos tautas skirstė į tris kategorijas: stačiatikiai – rusai, musulmonai – totoriai, katalikai – lenkai, o antrosios sovietų okupacijos laikais 1951 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje gyventojų buvo mažiau nei XIX amžiuje.
„Net didžiausio klestėjimo laikais, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė driekėsi iki Juodosios jūros, etninių lietuvių joje tebuvo pusantro milijono. Gal reikia susitaikyti su tuo, kad lietuvių niekada nebus daugiau nei 2, 8 mln., ir ramiai gyventi, protingai planuoti ateitį pagal mažos tautos ir nedidelės valstybės modelį? Mažas – nebūtinai silpnas. Kaip sakoma, didelėse valstybėse ir kvailių daugiau!“ – ironizavo diskusijos vedėjas A. Aleksandravičius.
LŽD nariai vieningai sutarė, kad emigrantai negali būti laikomi kažkokia nuo tautos kamieno nulūžusia šaka, o politikai turėtų visais būdais (kad ir įteisindami dvigubą pilietybę NATO ir ES šalyse gyvenantiems tautiečiams) palengvinti išeivių ryšius su tėvyne.
LŽD informacija
