KarjalaKnyga „Karjala veržiasi ateitin“ – tai Suomijos Šiaurės Karelijos krašto šuolis žinių visuomenės link. Vilnius, jau 1970 metais pasirašęs draugystės ir bendradarbiavimo sutartį su šio krašto sostine Joensū miestu, iki šiol su ja palaiko gražius tarptautinius ryšius. Ši bendrystė jau artėja prie pusšimčio metų, ryšių įvairovė plati ir spalvinga. Reikšminga tai, kad knyga pasirodė 2015metais, kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Regionų metais. Pravartu semtis patirties iš Šiaurės Karelijos, kuri Skandinavijoje savitai juda informacinės visuomenės link. Knyga svarbi Užsienio reikalų, Švietimo, Kultūros ministerijoms ir, be abejo, visiems , kurie domisi Suomijos bei Lietuvos ryšiais.
Nedaug rasime knygų, kurių viršeliai taip taikliai atspindėtų kūrinio turinį ir tikslą. Simboliai, išreikšti ne tik drąsiomis linijomis, bet ir spalvomis: Lietuvos ir Suomijos vėliavų įrėmintame fone- Vilniaus ir Joensū rotušių nuotraukos , Karelijos Auksinės gegutės (karelų nacionalinis paukštis)paminklo ir Vilniaus televizijos bokšto (po Sausio 13-osios tapusio mūsų laisvės simboliu) siluetai bei karelų kultūros rėmimo fondo emblema, atspindi ne tik Karelijos veržlumą bet ir knygos autoriaus prof. Vygando Čapliko pozityvų abiejų tautų draugystės vertinimą.
Karjala- suomiškas Šiaurės Karelijos pavadinimas. Veržimasis ateitin- šio krašto šuolis žinių visuomenės link. Šia prasme Karjala yra pavyzdys Lietuvai, draugystė su šia šalimi- galimybė ir paskata mūsų kraštui. Apie tai kalbama IV-ojoje knygos dalyje, kuri tarsi apibendrina beveik pusšimtį metų trunkantį Suomijos , konkrečiau- Karelijos bendravimą su Lietuva: turime gerą pavyzdį, kaip tolygiai vystyti visus valstybės regionus. Prof. V.Čaplikas, būdamas regioninės politikos ekspertas, geba tinkamai įvertinti suomių pažangą šioje srityje. Knygoje jis pabrėžia regionų savarankiškumo svarbą; decentralizacija aktyvina vietos bendruomenę, ne tik skatina, bet ir sudaro galimybes spręsti konkrečias vietos problemas. Tik turėdami realius įgaliojimus, kuriuos suteikia regioninė politika (Lietuvoje ji kol kas suprantama labai siaurai, apsiribojama etnokultūros puoselėjimu), galėtume pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama pagalba tolygiam regionų vystymui. Tuo tarpu Lietuvoje didesnė dalis lėšų skiriama sostinei ir didiesiems miestams; provincijos nutolimas nuo centro reiškia jos apmirimą (nekuriama darbo vietų,nėra mokslo ir kultūros institucijų- nepritraukiama jaunimo, šitai skatina emigraciją ir gyventojų degradavimą: alkoholizmą, veltėdžiavimą, smurtą…).
Knygoje „Karjala veržiasi ateitin“ nėra moralizuojama; prof.V.Čaplikas konkrečiu Karjalos pavyzdžiu įrodo, kad yra galimas sėkmės kelias. Autorius pateikia žinių visuomenei reikšmingų institucijų ir jų siekių schemą: svarbiausi gerovės valstybės siekiai yra saugi aplinka, sveiki žmonės, aktyvūs ir kūrybingi piliečiai. Ateities gerovės modelis remiasi tam tikromis, žinių visuomenei būtinomis institucijomis: Joensū – Šiaurės Karelijos sostinėje, labiausiai nutolusioje rytinėje ES dalyje, veikia universitetas, Karelijos aukštoji amatų mokykla, Mokslo parkas, Renginių centras, Biblioteka, Šiaurės Karelijos muziejus, Miškų institutas, Europos miškų institutas, Dainų slėnis, Amatų ir kultūros centras…Šiame regione yra net 6 nacionaliniai parkai- tai įrodo , kad gamtos saugojimas čia yra viena iš prioritetinių sričių, kad gamta ir mokslo pažanga nėra supriešinama, atvirkščiai- Karelijos gyventojai suvokia gamtos reikšmę žmogaus gyvenime. Tad Suomijos pakraštyje esančio Šiaurės Karelijos regiono politiką tikrai nepavadinsi provincialia.
Ne mažiau įdomi yra ir istorinė knygos dalis, pasakojanti apie lietuvių ir suomių draugystės ištakas. Knyga parengta 45-erių metų sukakties- prieš tiek metų , 1970-aisiais, Vilnius ir Joensū pasirašė draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Nors tuo metu Lietuva buvo okupuota sovietų, visgi buvo atrasta niša-kanalas ryšiams su Vakarų pasauliu. Susigiminiavusių miestų politika, anot to meto Vilniaus Vykdomojo komiteto pirmininko Algirdo Vileikio, tebuvo siauros durys į platųjį pasaulį, bet, jei pro jas galima išlįsti, reikia bandyti. Tai buvo labai įžvalgus sprendimas. Vėlesnio bendradarbiavimo praktika su Joensū patvirtino ir kitą A. Vileikio mintį: „Nėra didelių miestų ir mažų miestų. Yra gausiai gyvenantis miestas ir negausiai. Bet daug gyventojų turintis miestas gali būti visiškai silpnas. Ir atvirkščiai“ (I.Liutkevičienė“Deja vu.Vilnius 1974-1990”).Nors Joensū tuo metu teturėjo apie 40 tūkstančių gyventojų (šiuo metu jame gyvena apie 70 tūkst.) ir buvo vienas iš regioninių miestų, ne tik Vilnius, bet ir visa mūsų valstybė turi ko iš jo pasimokyti…
Nors susigiminiavę miestai tuo metu daugiau bendravo kultūrinėje plotmėje( koncertuodavo vieni pas kitus, keisdavosi menininkų delegacijomis, turistinėmis grupėmis), tai stiprino lietuvių laisvės troškimą, puoselėjo viltis (Vilniaus ir Joensū bendradarbiavimo sutartis pasirašyta dar gerokai prieš Helsinkio susitarimus). Suomija lietuviams buvo nepriklausomybę išsikovojusios valstybės pavyzdys, užkrečiantis savo drąsa…
Knygos autorius pateikia koncentruotą, bet visa apimančią to meto politinio gyvenimo panoramą, atskleidžia aplinkybes, kuriomis mezgėsi dviejų tautų draugystė. Antroje knygos dalyje pasakojama, kaip buvo atkurta dar 1927m. laikinojoje sostinėje Kaune gimusi Lietuvių ir suomių suartinimo draugija, veikusi iki 1940-ųjų. Prieškaryje veikusios draugijos pavadinimas buvo kiek pakeistas: 1990 metų sausio 20d. buvo atkurta Lietuvos ir Suomijos draugija (LSD).
Atsikūrusiai Lietuvos ir Suomijos draugijai buvo būtinas periodinis leidinys- susižinojimo, minčių ir idėjų sklaidos priemonė. Šios veiklos ėmėsi Vygandas Čaplikas, patarimų gavęs iš bendravimo su Juozu Keliuočiu- žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi,taip pat patirties sėmėsi ir iš Šiaurės Karelijos dienraščio „Karjalainen“ redaktoriaus Pekka Sitari. Pirmasis „Suomijos“ numeris buvo išleistas 1991-ais- Suomijos Nepriklausomybės dienos išvakarėse. Šis leidinys ėjo nuo 1991-ųjų iki 2007-ųjų, išleisti 32 numeriai, kuriems medžiagą – įvairius straipsnius, žinutes, nuotraukas- teikė ne tik lietuvių, bet ir suomių autoriai. Aktyviausias leidinio talkininkas iš Suomijos buvo Jorma Vartiainen, kuris savarankiškai išmoko lietuvių kalbą, parengė ir išleido kelias suomių –lietuvių kalbų mokymo priemones, taip pat dvikalbį suomių- lietuvių ir lietuvių- suomių 32 tūkstančių žodžių žodyną. Knygos „Karjala veržiasi ateitin“ priedas paskirtas „Pasikalbėjimams suomių ir lietuvių kalbomis“; leidinio Jorma Vartiainen nespėjo išleisti- liko tik elektroninė versija. Tekstą šiai knygai pritaikė –peržiūrėjo , sutrumpino Dovilė ir Santarė Čaplikaitės. Visiems, kurie susidomės suomiųkalba, tai naudingas pradžiamokslis, aiškinantis garsų ir raidžių atitikimą, jų tarimą, pateikiamos reikalingiausios frazės, norint susikalbėti suomiškai.
Daug gražių žodžių knygoje skiriama ir ištikimai „Suomijos“ pagalbininkei dailininkei Gražinai Didelytei. Su jos išėjimu Anapilin nutrūko ir laikraščio leidyba. G.Didelytė specialiai „Suomijai“ yra sukūrusi 40kūrinių. Ji buvo didi Suomijos gerbėja, tad ten turėjo savo kūrinių kolekcininkų, sukūrė daug ekslibrių įžymiems suomiams, bet reikšmingiausias jos darbas- ciklas, skirtas suomių epui „Kalevala“. Jį sudaro du variantai: baltai juodas ir spalvotas, abu po 50darbų, skirtų kiekvienai epo giesmei.
Knygoje taip pat rasime išsamius, detalius pasakojimus apie dviejų tautų kultūros simbolių atsiradimą: Kanklininko Vaidilos skulptūrą Joensū mieste sukūrė drožėjas Ipolitas Užkurnys (1995m.) Ji skirta Žiemos karo veteranams. Prie šios skulptūros suomiai ne kartą paminėjo mūsų Vasario 16–ąją- Nepriklausomybės dieną. Vilniuje 2005m., švenčiant 35-erių bendradarbiavimo ir draugystės sukaktį, Suomija padovanojo skulptūrą, pavadintą „Karelijos auksine gegute“. Jos autorė- Marjo Riihelia. Prie šio paminklo vilniečiai pamini Suomijos Nepriklausomybės dieną, o kadangi ji yra gruodžio mėnesį, kartą, mažųjų vilniečių džiaugsmui, čia susitiko mūsų senis Kalėda ir senelis iš Laplandijos Joulupukkis su dovanomis… 2006-ais metais Karoliniškių seniūnijos patalpose prof. V.Čapliko iniciatyva buvo įkurtas klubas „Karjela“. Reikia pastebėti, kad knygos autorius , kurio dėka plėtojosi lietuvių ir suomių ryšiai (V.Čaplikas net 9 kartus yra viešėjęs Suomijoje, asmeniškai yra susipažinęs su ten vykdoma regionine politika, gėrėjosi žinių visuomenės vystymusi, artimai bendrauja su iškiliais Suomijos žmonėmis) apie savo nuopelnus kalba santūriai. Kukliai jis kalba ir apie Suomijos įteiktą apdovanojimą- Baltosios rožės riterio ordiną už nuopelnus puoselėjant abiejų tautų santykius.
Knyga „Karjala veržiasi ateitin“ pasižymi informatyvumu, ji gausiai iliustruota nuotraukomis iš paties autoriaus, vertėjo Stasio Drakšo, Karoliniškių seniūnijos ir Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų ryšių archyvų, panaudota daug schemų, lankstinukų bei laikraščio „Suomija“ kopijų. Tai kruopštus , tiksliai datuojamas darbas, konkrečiai įvardijantis žmones, vietoves, plačiai, bet tiksliai pateikiantis įvykių- tam tikrų ryšių raidos – kontekstą. Knyga įdomi ne tik dviejų tautų, dviejų bendruomenių santykių apžvalga, bet ir pozityviomis autoriaus įžvalgomis, vertinant Suomijos veržimąsi žinių ir visuotinės gerovės link, kuris optimistiškai nuteikia ir lietuvių skaitytojus, primindamas Prezidentės D.Grybauskaitės skatinimą atsigręžti į Skandinavijos valstybes.

Regina Jasukaitienė

lzdraugija.lt