VAIZDAS_0770Lig šiol tebuvau viena ausimi girdėjusi, kad Lietuvos vaikai turi unikalią galimybę kurti pasakas, dalyvauti konkurse, didžiuliame pasakų festivalyje, o gražiausios pasakos virsta knygomis.
Šiemet pati pirmą kartą buvau pakviesta į tokio leidinio „virtuvę“. Teko skaityti, vertinti, recenzuoti ir galiausiai redaguoti rašytinius jaunųjų autorių-mokinukų vaizduotės kūrinius. Labai sudomino šis ilgas ir sunkus procesas, tad nutariau paieškoti jo ištakų ir pasigilinti į jį.
Pakalbinau unikalaus sumanymo autorių AURELIJŲ NORUŠEVIČIŲ, jau aštuntus metus kuriančiu vaikams pasakų šventę.
– Iš kur Pačiam gimė šio įdomaus, jau tradiciniu tapusio, projekto idėja?
– Vaikystėje mano būtis buvo nelengva – be tėvų, gyvenant pas svetimus, ganant gyvulius, neturint savo knygų… Užaugus gerą dešimtmetį teko padirbėti mokytoju. Supratau, kad tik užimtas, svajojantis, kuriantis ir dirbantis vaikas auga atsakingas ir protingas. Norėjosi prie to prisidėti telkiant mažuosius žmones, skaidrinant jų vaikystę, pratinant pačius kurti, taip užkrečiant gėrio, meilės troškimu. Tad 2007-aisiais, pasitaręs su bendradarbiais, akcininkais, artimiausiomis padėjėjomis Gražina Kadžyte ir Bernadeta Lukošiūte, paskelbėme mūsų šalies mokinių konkursą „Lietuvos vaikai kuria pasakas“. 2008 metais, ko gero, pirmieji visame pasaulyje išleidome knygą „Lietuvos vaikų pasakos“ ir surengėme šventę jauniesiems autoriams. Iki šventinio susitikimo su pirmojo konkurso dalyviais nebuvau matęs tiek laimingų vaikų! Šiemet gegužės 8-ąją laukia aštuntoji tokia šventė ir aštuntosios knygos sutiktuvės.
– Taigi baigiate rengti jau aštuntąją knygą ir aštuntąją šventę, greitai bus ir dešimtmetis. Kuri iš ankstesniųjų septynių švenčių labiausiai pasisekė, kuri giliausiai atmintin įstrigo?
– Visos šventės buvo nepamirštamos, nes jose krykštavo ir verkė iš laimės vaikai. Ar gali būti kas gyvenime įspūdingiau, maloniau, prasmingiau?.. O knygos – kaip vaikai, jos visos brangios, savaip pasaulį išvydusios, visos savų problemų ir glėbius stiprių emocijų padovanojusios. Visos ligšiolinės šventės, kaip ir knygos, buvo kupinos grožio, žavesio ir nuostabių, mielų akimirkų su jaunaisiais rašytojais. Stengėmės, kad visose jose būtų daug saldainių, dovanų, juoko ir šypsenų. Pirmosios šventės vyko Kauno valstybiniame lėlių teatre, kur mokinius supo puikūs, vaikus mylintys žmonės. Konkursas pradėjo pritraukti vis daugiau Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių jaunųjų pasakų rašytojų ir Lėlių teatre nebetilpome. Su trečiąja knyga įsiveržėme į Vaidoto Stulgos liaudies instrumentų muziejų. Šventė buvo nuostabi, oras puikus – vaikų buvo pilni muziejaus kambariai, kiemas ir didžiulė koncerto menė. Trečioji pasakų knyga buvo ypatinga: ją puošė vaikų karpiniai. Kasmet daugėjo ne tik pasakų kūrėjų, bet ir jų draugų, iš visos Lietuvos atvykstančių pasveikinti gražiausių kūrinėlių autorių. Su ketvirtąja knyga ieškojome susitikimui dar didesnės erdvės. Pasakų festivalį pradėjo globoti ponia Alma Adamkienė. Į šventę atvyko ir ji, ir Prezidentas Valdas Adamkus! Tai buvo nepaprastai maloni staigmena tiek organizatoriams, tiek jauniesiems rašytojams. Prezidento kalba, aukštas vaikų kūrybos įvertinimas, ilgas bendravimas su mokiniais, fotografavimasis, apdovanojimai, koncertas, o po to parodytas Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis visiems paliko neišdildomą įspūdį. Neabejotina, jog tą dieną, kai rankose laikė ketvirtąją savo pasakų knygą, tiesiogiai bendravo su šalies vadovu, Lietuvos ateities kūrėjai prisimins visą gyvenimą.
Puikios šventės vyko ir vėliau. Septintosios šventės ypatingas akcentas – mokytojų, padedančių vaikams kurti pasakas, mokymo baigiamasis seminaras ir tai liudijančių dokumentų išdavimas.
– Ar daug turite bendraminčių, draugų, pagalbininkų?
– Tai maloniausias klausimas, nes apie draugus, bendraminčius ir pagalbininkus galėčiau pasakoti kelias dienas. Išskirsiu tik „banginius“, ant kurių laikosi vaikų pasakų žemė.
Šimtai pradinio ugdymo mokyklų įsitraukia į pasakų kūrimą. Turbūt nebėra šalyje pedagogų, negirdėjusių apie rengiamus pasakų rašymo konkursus. Gaila, kad ne visi ryžtasi, dvejoja, laukia išryškėjant gabesnių vaikų. Kitos mokyklos jau nuėjo toliau – patys organizuoja savus pasakų konkursus ir šalies konkursui pristato lokalinių nugalėtojų pasakas, skelbia jas savo mokyklų tinklalapiuose ir vietinėje spaudoje.
Mūsų talkininkai – bendraminčių, vaikais besirūpinančių organizacijų nariai. Turiu paminėti svarbiausius: Tėvynės pažinimo draugiją, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrą, Vilniaus mokytojų namus, Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmus, UNICEF, Lietuvos žurnalistų draugiją, LRT Lietuvos radiją, Telekomunikacijų bendrovę „INIT“, mėnraštį „Gintaro gimtinė“, savaitraštį „Nemunas“, dienraštį „Kauno diena“, o kiek dar prisideda muziejų, bibliotekų… Nemažai pasakų gauname per bibliotekas. Ten buriasi pasakų mylėtojų ir rašytojų grupės. Jei pradėčiau vardyti bendraminčius padėjėjus pavardėmis, patikėkite, reikėtų storoką sąsiuvinį prie šio interviu pridėti. Jaunuosius mūsų rašytojus festivaliuose sveikina Lietuvos Respublikos Seimo nariai, miestų ir rajonų merai, Bažnyčios hierarchai, miestelių seniūnai, kultūros, švietimo, įvairių draugijų ir organizacijų atstovai.
– Kuo išskirtinė būsimoji aštuntoji knyga ir, žinoma, festivalis?
– Svarbi naujiena ta, kad šiemet festivalį globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Renginys numatomas gegužės 8 d. Kauno „Girstučio“ kultūros ir sporto centre. Planuojamas koncertas, Lėlių teatro spektaklis, nugalėtojų apdovanojimai. Ruošiama paroda „Vaikų pasaka smėlyje“. Įsigijome penkis paauksuotus H. K. Anderseno pasakų medalius nugalėtojams. 600 dalyvaujančių vaikučių bus vaišinami glaistytais sūreliais ir jogurtais.
– Didžiulė didelio festivalio kultūrinė ir edukacinė vertė neginčijama. Tikriausiai turite nemažai rėmėjų?
– Labai liūdna, kad ne viskas klostosi sklandžiai. Nors turime nemažai bendraminčių ir idėjinių rėmėjų, tačiau salės nuomai, spektakliui ir knygos išleidimui reikalingos lėšos. Tikėjomės paramos iš Lietuvos Kultūros Tarybos, bent jau knygos leidybai. Deja, šiemet jos negavome. Spaudai parengta 192 puslapių 8-oji knyga „Lietuvos vaikų pasakos“ laukia kelionės į spaustuvę. Dėl salės ir lėlių spektaklio deramės su įstaigų vadovais – gal pavyks atidėti mokėjimo terminą, gauti nuolaidų.
– Negi norite pasakyti, kad šventė gali neįvykti, o aštuntoji knyga nepasirodyti? Kai visi darbai atlikti ir šventiškai pasipuošę pasakininkai ruošiasi kelionėn į Kauną?!
– Užtikrinu – šventė tikrai įvyks, knyga tikrai pasirodys. Mano pervestos asmeninės santaupos ir minėtų įstaigų vadovų geranoriškumas galgi leis atidėti mokėjimo terminus. Per tą laiką, tikiu, įvyks koks nors stebuklas, juk pasakų šventę rengiame VAIKAMS! Negali būti, kad mūsų problemėlių nemato Geroji fėja ar Baltasis burtininkas… Parašėme daugybę prašymų stambiausioms šalies įmonėms, turtingiems žmonėms, ir tikime, kad sulauksime norinčių tapti festivalio rėmėjais.
– Viliuosi, kad Jūsų optimizmas ir tikėjimas, jog viskas bus gerai, pagrįstas. Kuo nuoširdžiausiai to linkiu! Manau, kad būsimai šventei tikrai netrūks ir mūsų, žurnalistų, dėmesio.
– Ačiū už dabar parodytą susidomėjimą ir teišsipildo Jūsų linkėjimai… Pasinaudodamas proga noriu paprašyti, kad perskaičiusieji šį mūsų interviu paragintų draugus ir pažįstamus verslininkus paremti jaunųjų pasakininkų konkursus rengiančią viešąją įstaigą „Aitvaro pasaga“. Sąskaitos Nr. LT79 7044 0600 0791 3585. Iš anksto širdingai dėkojame!
– Nuo savęs pridursiu, kad labai reikia finansinės paramos ir labai verta ją suteikti, nes tokie konkursai augina Lietuvai sparnus. Kas tik išgalim, padėkime šitiems sparnams išsiskleisti! Juk tai nuostabi investicija į gražią mūsų šalies ateitį.

Pokalbį parengė Regina PUPALAIGYTĖ

lzdraugija.lt