Likimas lėmė, o gal pati pasirinkau, kad gana dažnai lankausi Karveliškėse, valstybės lėšomis palaidotų žmonių kapinėse. Ten savo anytos įgeidžiu atgulė tos pačios daugiabučių namų laiptinės kaimynas. Pažvelgęs į terasinį blokinį namą nė neįtartum, kad jame slypi ant jaučio odos nesutalpinamos istorijos…
Bet dabar ne apie tai. Grįžkime į Karveliškes, į metą, kai Saulė pasiekia aukščiausiąjį pakilimo tašką. Matyt, žmonės į tai reaguoja panašiai kaip per Kūčias, Kalėdas. Tuo įsitikinau birželio dvidešimtąją būdama toje apleistoje kapinių dalyje.
Žolė, kaip ir dera prieš Jonines, iki kelių. Niekas čia jos nešienavo, nors centrinėje kapinių dalyje buvo pjaustomos medžių šakos, nuolat valomi šiukšlių konteineriai…
Tąkart užmirštame kampelyje nustebino lankytojų gausa. Šį žodį imu į kabutes, nes nebuvo ten masių. Tačiau, jei anksčiau lankydavausi vienų viena, nebent koks kiškelis nušuoliuodavo, užkukuodavo gegutė ar kranktelėdavo varna, šįsyk pamačiau net du lankytojus.
Prieidama prie savojo stataus tako, vedančio į tą retai lankomą kapinių kampelį atkreipiau dėmesį į automobiliuku atvažiavusius žmones. . Pirmoji mintis -Išlipusi iš jo raudona striuke vilkinti moteris labai nervingai užsirūkė, kiti du – vyras ir moteris – buvo ramesni.
Nuėjusi prie savo lankomo kapo išgirdau balsus ir pamačiau tą pačią trijulę. Juodaplaukė, kaip ir pirma, nervingai rūkė, o vyras ir moteris brido per vešlias žoles. Po kokių penkiasdešimties metrų sustojo, prakalbo apie buhalterę, moteris sakė, kad jos tėvas galbūt dar turi dalgį, tad jį paims ir apšienaus tą plotelį…
Pažvelgusi į dešinę pamačiau dar vieną moterį, braidžiojančią po vešlią kapinių žolę ir kažko ieškančią Pirmoji mintis – prieiti, padrąsinti ją. Po akimirkos – kodėl? Juk pati perėjau kančių kelius, kol man artimo žmogaus kapelis tapo matomas, gal net patrauklus…Kiek pajėgiu, apraunu žoles ir nuo gretimo kapelio, kur ilsisi labai jaunas žmogus. Deja, jo amžino poilsio vietos niekas nelanko.
Pastebėjau, kad kapais geriau rūpinasi pravoslavai, o ne mes, Marijos žemės žmonės.
Per lietų pasodinusi gėlytes ir atbėgusi į autobuso išvykimo stotelę, pamačiau baltą katiną, savo draugą, kurį nuolat šerdavau dešrele, nusipirkta su bandele, kai būdavau labai išalkusi. Bandelės katinėlis neėsdavo. Duok jam mėsytės… Duodavau.
Dabar, net vėl pasikartojus lietui, baltasis katinas išdidžiai tupi taškomas stambiais lašais. Tiesa, nebe toks gražus, kaip buvo prieš tris savaites. Murzinokas, bet katiniškai išdidus.
Kokios artimos tos apleistosios kapinės ir iš namų išvytas katinėlis. Kad taip atsirastų šiltos širdys ir darbščios rankos, kurios paglobotų tas valstybės lėšomis palaidotų žmonių kapines.

lzdraugija.lt