Nors lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, nuo kurio gimimo jau praėjo  300 metų, nebuvo vienintelis XVIII amžiaus  Europos poetas,  apdainavęs metų laikus, šiandien Lietuvoje jis lyginamas su  pasaulinės literatūros korifėjumi, antikiniu  graikų poetu Homeru, o K. Donelaičio poema „Metai“ – su Homero epais „Iliada“ ir „Odisėja“. K. Donelaičio amžininkai ar truputį vėliau gyvenę tyrinėtojai, pavyzdžiui, istorikas Simonas Daukantas,  Tolminkiemio kleboną labiau buvo linkę gretinti su   romėnu  Vergilijumi, aprašiusiu piemenų gyvenimą, išaukštinusiu sunkų žemdirbio darbą.

Anot  architekto restauratoriaus Napalio Kitkausko, šiandien lietuviams K. Donelaitis brangus todėl, kad sukūrė didingą rašytinį paminklą tai tautos daliai, kurią,  istorinių sukrėtimų  atskirtą nuo tautos kamieno, XVIII a. pradžioje  praretino maras, o galutinai sunaikino sovietų surengtas Mažosios Lietuvos genocidas Antrajam pasauliniam karui baigiantis. 

Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas, poeto memorialinio muziejaus Tolminkiemyje  projekto autorius, humanitarinių mokslų daktaras  Kazys   Napaleonas KITKAUSKAS atsako į Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus  nario  Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, ar  beveik prieš 50 metų į Vilnių atvežtus ir ištirtus K. Donelaičio palaikus reikėjo vėl grąžinti į  Rusijos valdomą Karaliaučiaus  kraštą – juk   šiandien tenka nuolankiai prašyti rusų valdininkų leisti deramai paminėti poeto jubiliejų prie  jo kapo.   

Neseniai Seime vyko tarptautinis K. Donelaičio gimimo 300-ųjų metinių minėjimas. Ne vienas kalbėtojas vadino K. Donelaitį lietuviškuoju Homeru, net Seimo prieangyje pastatyti stendai tą patį skelbė. Ar teisingas toks palyginimas?  Homeras buvo aklas dainius, kūręs daugiausia apie antikinės Graikijos  valdovų, didžiūnų kovas, mitologinių asmenybių, pusdievių, titanų puotas ir linksmybes. O K. Donelaitis be akinių smulkiomis raidėmis aprašinėjo didelius  Rytų Prūsijos valstiečių vargus,  nuolatinius rūpesčius ir retus džiaugsmus.  Gal K. Donelaitį labiau tiktų vadinti poetu žemininku, liaudininku  ir lyginti su graikų komedijų autoriumi Aristofanu?

Kitkauskas– Pagal tematiką K. Donelaičio ir Homero  kūryba nesulyginama. Bet poemos „Metai“ svarba lietuviams tokia pat, kaip Graikijai, Europai, pasauliui – Homero epų „Iliada“ ir „Odisėja“ reikšmė.  Homeras apdainavo prieš 200 metų iki jam gimstant vykusių Trojos karų didybę, o K. Donelaitis tokiu pat eilėdaros stiliumi – hegzametru – sukūrė savotišką epą tai  mūsų tautos daliai, kuri išnyko per istorijos virsmus. „Metai“ parašyti talentingai ir netgi genialiai. Domėjausi K. Donelaičio išsilavinimu. Jis pradėjo mokytis būdamas jau 17 metų. Lankė keturklasę Karaliaučiaus katedros mokyklą. Joje sustiprintai buvo dėstoma lotynų kalba. 5 metus katedros  mokykloje (kolegijoje)  praleidęs K. Donelaitis daug sužinojo apie antikinę literatūrą, taigi ir apie Homero, Aischilo, Sofoklio, Euripido, Vergilijaus, Horacijaus kūrybą. 1736 m. įstojęs į Karaliaučiaus universitetą dar labiau pasinėrė į klasikinės literatūros pasaulį, studijavo prancūzų, lotynų, graikų, hebrajų kalbas. K. Donelaičiui nesunku buvo tradicinės poezijos išraiškos priemonėmis papasakoti skaitytojams apie savo krašto  laisvųjų ūkininkų, būrų gyvenimą. Studijų metais K. Donelaitis tiesiog buvo išauklėtas senovės Graikijos, Romos kultūros dvasia (net ir pasirašinėjo savo kūrinius lotyniškai  – Christian Donalitius – red. past.).

– K. Donelaitis vaizdavo tų  baltiškų žemių, kurios niekada nepriklausė Lietuvos valstybei, gyvenimą. Kodėl jo kūryba turėtų būti svarbi  šiuolaikinei Lietuvos Respublikai? Be to, K.Donelaitis nebuvo originalus – XVIII amžiuje poezijos posmais žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį aprašė  škotų  poetas Jamesas Thomsonas,  italų kompozitorius Antonio Vivaldis  sukūrė seriją smuiko koncertų „Metų laikai“, o austrų  kompozitorius   Franzas Josephas Haydnas savo oratorijos „Metų laikai“ libretu 1801 m.  natūraliai  pasirinko  ne K. Donelaičio,  bet  austrų bibliotekininko  ir  diplomato olandų kilmės Gottfriedo  van Swieteno kūrinį. 

– Ir dabartinės Didžiosios Lietuvos, ir vakarinių baltiškųjų žemių anapus Šešupės proistorė – ta pati. K. Donelaitis kilęs  iš Nadruvos, o nadruviečių tarmė, kiek teko girdėti iš kalbininkų, beveik nesiskiria nuo suvalkiečių šnektos. Ta valstybinė siena, kuri dabar vingiuoja ties Kybartų muitinės postu,  dirbtinai nustatyta po karų su kryžiuočiais, tenkinusi visus kitus Lietuvos priešus ir pavergėjus, skaudžiai atskyrė etninę šaką (Prūsų arba Mažąją Lietuvą) nuo tautos kamieno.  Brandžiausiais K. Donelaičio kūrybiniais metais liuteroniškojoje Rytų Prūsijoje lietuvių kalba dažniau skambėjo negu sulenkėjusioje, suslavėjusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pirmosios  lietuviškos knygos taip pat išspausdintos Mažojoje Lietuvoje. Jos įnašas į Didžiosios Lietuvos kultūros lobyną – neginčijamas. Net ir XVIII a. aprašomosios poezijos žanro klasika – poema „Metai“ – sukurta Tolminkiemyje, o ne Vilniuje, Kaune ar Varniuose.

– Dabar  K. Donelaitis vaizduojamas labai taisyklingų  veido bruožų, tobulomis lūpomis ir akimis, nors, anot antropologų,   sirgo parodontoze, palikusia ryškius pėdsakus poeto žandikauliuose,  ir kentėjo nuo nervinių  skausmų, kuriuos kėlė suaugę stuburo slanksteliai. Kodėl antropologai  pagal K. Donelaičio kaukolę ir griaučius  neatkūrė tikros, nenudailintos gana aukšto tais laikais (170-174 cm ūgio), kresno,  fizinio darbo nevengusio stambių kaulų ir kiek atsikišusiu pilvu poeto išvaizdos?

– K. Donelaičio dantų liga nebuvo tokia, kad veido bruožus iškreiptų. Kaip K.Donelaitį  įsivaizdavo, taip ir piešė dailininkai Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Jurkūnas, Erikas Varnas. Kai Tolminkiemyje sovietmečiu buvo rasti spėjami K. Donelaičio palaikai, archeologas Vytautas Urbanavičius šiuolaikiniais metodais pabandė rekonstruoti poeto veidą pagal kaukolę. Bet dailininkai vis viena  linkę idealizuoti K. Donelaitį. Įvairiuose leidiniuose matome skirtingus „Metų“ autoriaus atvaizdus. Juk neišliko portretų, kuriems būtų pozavęs pats dainius. Gal jubiliejiniais metais kas nors sukurs tokį  meninį K. Donelaičio atvaizdą, kuris būtų  labiau panašus į  gipsinę  poeto  galvą, kurią nuliejo plastinės rekonstrukcijos  specialistas V. Urbanavičius. Bet visuomenei toks rašytojo dokumentinis portretas  gali nepatikti…

– Sovietų laikais kasinėjant Tolminkiemio bažnyčios griuvėsius rasti  numanomi K. Donelaičio palaikai    buvo pervežti  į LSSR  mokslų akademijos Istorijos institutą Vilniuje , ten tyrinėti. Netgi svarstyta, gal juos perlaidoti Didžiojoje Lietuvoje. Ar  nesigailite, kad palaikai buvo grąžinti į Karaliaučiaus kraštą? Juk dabar, norint surengti Tolminkiemyje kokias nors lietuvių literatūros ir raštijos sukakčių  iškilmes, ketinant  paminėti poeto jubiliejų  ar tvarkyti K. Donelaičio kapą, tenka prašyti Rusijos valdžios leidimo.

– Valstybių santykiai keičiasi. Įtampa neamžina. Lenkai, pirmininkaudami  ES Tarybai, baigiantis 2011-iesiems  pasirašė su Maskva sutartį, leidžiančią Karaliaučiaus srities rusams ir vakarų Lenkijos gyventojams be vizų važinėti per ES rytinę išorinę sieną. Be to,  Berlynui parėmus,  Varšuvai suteikta  išimtis – kašubai ir mozūrai  gali keliauti po visą Karaliaučiaus sritį (ES reglamentai Bendrijos  valstybių  piliečiams  be vizų  į trečiųjų šalių teritorijas leidžia nutolti tik 50 km –red. past.).

Gruodžio 10 d. Seimo nariai ir svečiai iš Rusijos Federacijos Karaliaučiaus krašto dalijosi mintimis apie  Kristijono Donelaičio kūrybą. To proga Seimo kanceliarija prigamino plakatų, kuriuose poeto gimimo metai nurodyti ne pagal vakarietišką Grigaliaus kalendorių, bet pagal rytietišką, bizantišką, rusišką Julijaus „metskaitlių“ (LRS arch.)

Gruodžio 10 d. Seimo nariai ir svečiai iš Rusijos Federacijos Karaliaučiaus krašto dalijosi mintimis apie Kristijono Donelaičio kūrybą. To proga Seimo kanceliarija prigamino plakatų, kuriuose poeto gimimo metai nurodyti ne pagal vakarietišką Grigaliaus kalendorių, bet pagal rytietišką, bizantišką, rusišką Julijaus „metskaitlių“ (LRS arch.)

Per 50 metų nuo  K. Donelaičio 250-ųjų gimimo metinių, kurios buvo minimos 1963-1964 metais, Tolminkiemyje daug darbų nuveikta. Ir  bažnytėlė, kurioje poetas rašė, sakė pamokslus, mokė valstiečius būrus dorai gyventi, žadino lietuvininkų tautinę savimonę, atstatyta. Klebonija, kurią kruopščiai rekonstravo, sutvarkė K. Donelaitis, šiandien vėl  tokia pat,  kaip poeto laikais. Nors buvo  labai apleista, bet  mūsų ekspedicijos sugebėjo grąžinti jai XVIII a. dvasią.  Atkūrėme Tolminkiemyje  svarbiausius pasiturinčių būrų epochos požymius. Vokiečių poetų Johanno Wolfgango Goethės, Friedricho Schillerio muziejai įkurti Veimare,  rusų literatūros klasikams Aleksandrui Puškinui  ir Levui Tolstojui – Michailovskojėje (Pskovo sritis)  ir Jasnaja Polianoje (Tulos sritis). O mes Tolminkiemyje (Čistyje Prudy)  įrengėme solidų memorialą K. Donelaičiui. Atskleisiu  nedidelę paslaptį – stengėmės, kad poeto  gimimo 300 metų jubiliejų švęstume sklandžiai veikiančiame memorialiniame  muziejuje.

– Lenkai savo diktatoriaus, maršalo Jozefo Pilsudskio kūną palaidojo Krokuvoje, o širdį– Vilniuje, Rasų kapinėse.

 – Tai kita tema. Politinė. Arba politizuota. K. Donelaitis gimė netoli Tolminkiemio, Lazdynėliuose, mokėsi  Karaliaučiuje. Visas jo gyvenimas prabėgo Rytų Prūsijoje. Kam stengtis K. Donelaičio palaikus dirbinai  perkelti į Didžiąją Lietuvą, jei to nepakartojamo dvasinio pasaulio, mažų kasdienybės stebuklų, kurie supo K. Donelaitį Tolminkiemyje, vis viena naujojoje vietoje  nepavyks atkurti?..  O koks likimas laukia muziejaus, bažnyčios, kurią stačiatikiai jau bandė paversti cerkve?  K. Donelaičio kūrybos gelmes galima atrasti ir pajusti  vien Tolminkiemyje. Viliuosi, gal jau jubiliejinių 2014 metų pabaigoje lietuviams palengvės kelionės K. Donelaičio kapo aplankyti.

– Kokie svarbūs K. Donelaičio jubiliejaus renginiai vyks 2014-aisiais?

– Jubiliejinių renginių programa dabar  kristalizuojasi. Nors ji buvo sudaryta prieš šešerius metus,  bet Seimų kaita, ekonomikos krizė taisė, keitė  jubiliejaus  kalendorių, vėlino  numatytus darbus. Vis dėlto ramina mintis, kad Tolminkiemis sutvarkytas ir galėsime išsiversti su turimomis ar žadamomis valstybės paramos lėšomis: atnaujinsime K. Donelaičio memorialinio  muziejaus ekspoziciją. Juk  muziejus atidarytas sovietmečiu, 1979-aisiais.  Ekspozicija morališkai jau senstelėjusi.

lzdraugija.lt