Šį kartą mūsų svetainėje ypatingas svečias – Jo Ekscelencija arkivyskupas metropolitas Sigitas TAMKEVIČIUS. Spalio 13 d., baigdamas Šiluvoje Marijos šventę, arkivyskupas pasisakė lapkričio 13-ąją melsiąsis už savo gyvenimo dovaną, 75-ąjį gimtadienį. Taip pat pranešė, kad, kaip reikalauja Katalikų Bažnyčios kanonai, jau yra parašęs laišką Popiežiui su prašymu atleisti iš pareigų dėl amžiaus.

Arkivyskupas mielai sutiko pabendrauti su mūsų skaitytojais, o mes, viešėdami kurijoje, dar turėjome progą pasigrožėti tiek architekto Karolio Reisono projektuoto pastato vidumi, tiek pro jo langus atsiveriančiu nuostabiu Kauno senamiesčio vaizdu.

IMG_2216– Gerbiamas arkivyskupe, Jūs esate Kauno garbės pilietis. Šis statusas išreiškia miestiečių pagarbą ir pasididžiavimą asmeniu. O kas Jums yra Kaunas – kokių sentimentų jaučiate šiam miestui, jo bendruomenei? Gal ir konkrečiau galėtumėte išsakyti, kas džiugina mūsų mieste ir kokius skaudulius reiktų kuo greičiau „operuoti“?

– Kaunas man labai seniai tapo artimas. Pirmą kartą čia atvažiavau 1955 m. vasarą, birželį. Pamenu, einu nuo tilto katedros link ir girdžiu per garsiakalbį giedant Jėzaus Širdies litaniją… Ta melodija iki šiol išliko atminty – visam gyvenimui. Tai buvo mano pirmieji žingsniai Kaune. Paskui – penkeri metai Kunigų seminarijoje, vėliau – kunigo tarnystė toliau nuo Kauno. Artimesnis ryšys su šiuo miestu vėl užsimezgė nuo 1969 m., kai man buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas. Čia, Kaune, nelegaliai vedžiau rekolekcijas, konferencijas ir tuomet susipažinau su daugeliu kauniečių. O dar artimiau – nuo 1989 m. vasaros, kai atvykau į seminariją. Į Baltijos kelią važiavau jau iš čia. Per tą ilgą laikotarpį įaugau į miestą – jo džiaugsmai, rūpesčiai ir bėdos tapo mano džiaugsmais, rūpesčiais ir bėdomis. Daugiausia gražių žodžių pasakyčiau apie Kauno žmones – pažįstu jų daug ir labai gerų. Ir tie, kurie man talkina, ir su kuriais susiduriu lankydamas bažnyčias, parapijas. Jie tarsi užstoja negerumus. Nesu linkęs dejuoti. Čia būtų galima išskaičiuoti, ko trūksta miestui. Tačiau mane labiausiai liūdina gyvenimo pakraščių žmonės. Pilkuose jų veiduose įsirėžę alkoholizmo ženklai. Suvoki, kad kartais net padėti nebegali, nebent melstis, kad nežūtų savo bėdose. Bet tai – ne vien Kauno, o visos Lietuvos bėda. Norėtųsi matyti daugiau giedrų veidų. Liūdesio ar vargo valandą pernelyg krintam į nusiminimą. Gal daug kas sakytų – bepigu jums, Ekscelencija, nes nepatiriate vargo. Esu patyręs. Ir vargdamas nebūtinai turi būti susikrimtęs, nuliūdęs. Tai – ne išeitis. Linkiu daugiau giedrumo ir vilties, nes be jos eiti per gyvenimą – blogai.

– Esate, nors ir ne dažnas, miesto kultūros renginių svečias, Jus galima sutikti ir teatre, ir parodos atidaryme, ir koncerte. Kokios meno šakos labiausiai traukia ir pailsina širdį?

– Daug kur esu kviečiamas ir visuomet noriu atsiliepti bei dalyvauti. Bet mano darbas, tarnystė riboja pasirinkimus. Vakarus dažniau praleidžiu ne teatre ar koncerte, o prie darbo stalo, kam nors ruošdamasis, rašydamas. Bet matau ir tai, kas vyksta mieste. Kaune daugybė renginių, kultūrinis gyvenimas tikrai turtingas, žmonės turi kur nueiti. Kad ir Pažaislio muzikos festivalio koncertai. Kasmet tūkstančiai kauniečių renkasi į juos. Vadinasi, ieško atgaivos, o jų šviesūs veidai rodo, kaip muzika juos džiugina. Man patinka klasika, mėgstu klausytis Petro Bingelio vadovaujamo valstybinio choro, sakralinės muzikos koncertų. Tačiau, be jokios abejonės, daugiausia laiko skiriu knygoms. Tai vienareikšmiškai pirmoje vietoje. Skaitau religinius, teologinius veikalus, bet su liūdesiu turiu konstatuoti, kad aprėpiu tik nedidelę dalį to, ką norėčiau. Dabar tie veikalai prieinami, jų daug, tik reikia spėti skaityti. O kadaise mašinėle perrašytus dalijomės…

– Buvote ilgametis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius. Taigi spaudos reikalai Jums nesvetimi. Kokių būtų pastebėjimų apie per kelis dešimtmečius pasikeitusią Lietuvos spaudą? Ar išlaikėme laisvės išbandymą? Kiek mūsų spaudoje likę vietos krikščioniškoms vertybėms?

– Su žurnalistika susipažinau labai senai, 1972-aisiais, kai išties buvo labai nelengva rinkti informaciją. Dabarties žurnalistams norėčiau palinkėti atsakomybės! Anuomet mes taip pat sulaukdavome sensacingos informacijos, kompromituojančios tuometinius Bažnyčios ar Lietuvos priešus. Bet jeigu kildavo abejonių dėl tokios informacijos teisingumo ir nebūdavo galimybės patikrinti, visi tie popieriai keliaudavo tiesiai į pečių. Norėjosi būti objektyviems, neperžengti ribos. Dabar daug straipsnių apie Bažnyčią, kunigus. Vieni rašo sąžiningai, kiti – nepasitikrinę ar naudodamiesi vienu šaltiniu. Anksčiau dar norėdavosi paaiškinti – manydavai, gal žmogus suklaidintas ar nesupranta situacijos… Kartą paprašiau žurnalistės susitikti ir apie tai pasikalbėti. Kai vėliau paskaičiau rašinį, supratau, kad padariau didelę klaidą. Išankstinis nusistatymas, nenoras išsiaiškinti ir apskritai toks negatyvumas kenkia pačiai spaudai, radijui, televizijai, visai žiniasklaidai. O kad ieškome sensacijų ir dar jomis mėgaujamės – tai jau viršūnė… Laisvės išbandymo spauda neišlaikė, nes nejaučiant atsakomybės ji veda tik į akligatvį. Apskritai šį reiškinį, kai žmones dar ir traukia panašūs skaitalai, lyginčiau su priklausomybe, kad ir alkoholiui. Jo žalą žmogus, ypač išsilavinęs, dažnai puikiai suvokia, bet trauka prie negatyvo – dar stipresnė. Žiniasklaida tuo naudojasi ir pataikauja skaitytojui. Seku ir internetinę irpopierinę spaudą – pagrindinės temos pinigai, turtai, kriminalai, o į šviesius dalykus neatsigręžiama. Jei nėra kraujo, skandalo – neįdomu. Vakar stebėjau: Rotušės aikštė pilna jaunimo, degina akcijos „Už gyvybę“  žvakutes. Tačiau spaudai tai neįdomu. Vertybinio požiūrio labai mažai, jo aptinku krikščioniškoje, kultūrinėje ar vadinamojoje mažojoje spaudoje. Mano asmeniškai ar į vyskupiją ateina daug laiškų, kuriuose aprašomas vienas ar kitas gana skaudus atvejis. Liūdniausia tuomet kai autorius nepasirašo – negali jam net atsakyti. Stebiuosi ir spaudoje skaitydamas – kažkokia beletristika: anonimas rašo apie abstraktų kunigą. Manau, turėdamas tikslą suniekinti ar sukelti diskusiją. Atvejus, kai išties reiškiasi blogis, nuodėmė, reikia įvardyti, rašyti objektyviai. O mes, vyskupai, kunigai, neturime laikytis teisuolių pozicijos. Mums turi būti nesvetima pasakyti „atsiprašome“.

– O dabar ar dar randate laiko rašyti – gal memuarus, dienoraštį?

– Kartą, rausdamasis archyve tarp išmesti skirtų brošiūrų radau pažįstama rašysena primargintus sąsiuvinius – vieną, kitą… Tai buvo arkivyskupo Liudviko Povilionio kruopščiai rašytas dienoraštis. Koks atradimas! Vėliau pasisekė aptikti ir daugiau sąsiuvinių. Šio įvykio paskatintas pradėjau rašyti dienoraštį apie tai, kas vyksta vyskupijoje, tarnaujant, o turėdamas laiko vieną kitą prisiminimą užrašydavau iš praeities, lagerio ar „Kronikos“ leidimo laikotarpio. Savo jubiliejui jau tikiuosi turėti knygą, gimusią iš šių dienoraščių. Ji vadinsis „Viešpats mano šviesa“. Tai Dovydo psalmės žodžiai. Tobuliau ar ne taip tobulai Jo šviesoje klostėsi visas mano gyvenimas – gana vientisas, nulemtas tikėjimo, stengiantis viską atlikti sąžiningai. Neatidėliojau šio darbo, nes atmintis daug ką ištrina. Prieš kurį laiką iš „Kronikos“ leidimo tarpsnio išėjo maža knygelė „Tiesa išlaisvina“. Dabar viskas sugulė į daugiau kaip tris šimtus puslapių.

– Pasmalsausiu ir aš – ar knygoje galime tikėtis nelauktų atsivėrimų?

– Užkulisinio gyvenimo nebuvo, koks buvau, tokį mane ir matė. Taigi ir sensacijų nereikia tikėtis. Nebent mažiau žinomas pogrindinis gyvenimas sovietmečiu. Tačiau kai ką netikėto, manau, rasite (Ekscelencija juokiasi).

– Gal dar kiek pakalbėtumėte apie tai, kokia šiuo metu apskritai Katalikų Bažnyčios įtaka visuomenės brandai? Kartu – ir apie savo nuveiktus darbus, ir apie tai, ko dar nespėjote.

– Ar Bažnyčios įtaka didelė, ar ne, vienareikšmiškai neatsakysiu, bet ji yra juntama. Pirmiausia mes turime paveldą, ir čia jos įtaka, ypač kultūrinė, – didžiulė: tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europoje. To nepaneigsi. Dešimtmečiais žmonės mokyti mylėti, atleisti. Jei nebūtų diegtos šios vertybės, šiandien turėtume neįsivaizduojamai skurdesnę visuomenę. Jeigu dabar ji ir nėra tokia stipri, kokia buvo tarpukaryje (nes vieni žmonės yra arčiau, kiti laikosi nuošaliau nuo Bažnyčios ir jiems įtaka mažesnė), bet visgi summa summarum – ganėtinai didelė. Tačiau Europoje jau ryškėja tendencija izoliuoti Bažnyčią kaip sovietmečiu, o tikėjimą paversti privačiu reikalu. Štai, pavyzdžiui, Kaune, o tai pusė arkivyskupijos, 50 proc. mokinių lanko tikybos pamokas, taigi moralės pagrindus, tvirtesnius ar silpnesnius, visgi gauna. Tiek daug ir tokio sąmoningo jaunimo anksčiau neturėjom. Gal tik jo nematome. Birželį Kaune vyko Lietuvos jaunimo dienos – susirinko per 8 tūkstančius jaunuolių, o policija neužregistravo nė vieno įvykio. Tai labai ryškus pavyzdys. Aišku, sunku prognozuoti ateitį. Vyskupijos neturi visų reikiamų priemonių, aukso puodo, kaip kartais mėginama įteigti, stiprios žiniasklaidos. Tačiau Bažnyčia – labai gyvybinga, ji remiasi ne tik žmonėmis, bet ir Viešpačiu, kuris sugeba veikti bet kokiomis sąlygomis. O kokie bus vaisiai – matysime.

Negaliu sakyti, kad savo darbus pradėjome visai nuo nulio, bet beveik… Džiaugiuosi šiuo laikotarpiu. Kurija, jos atgavimas ir restauracija gali būti kaip simbolis, nors gal išoriškai labiau matomi tokie darbai kaip Šiluvos Šventovės sutvarkymas. Visai neturėjom tikybos mokytojų, jų trūko visoj Lietuvoj. Į klases leidom klierikus. Reikėjo ieškoti naujosios evangelizacijos būdų. Dabar laikai pasikeitė – kyla naujų iššūkių iš Vakarų. Juos reikia suvokti ir pasirengti atlaikyti. Šiandienos žmogui svarbu ne tiek žodžiai, kiek liudijimai tų, kurie gali pasidalyti savo tikėjimo patirtimi.

– Pamažėle jau brendame į ramesnį ir tamsesnį metų laiką, paženklintą didžiuoju LAUKIMU. Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

Netrukus pradėsim laukti Kalėdų. Gamta tarsi apmiršta, nurimsta, o žmogus ima ilgėtis šviesos. Ir ta laukiama šviesa bus Betliejaus Kūdikis, Jo užgimimas. Labai noriu palinkėti visiems – ir nuoširdžiai tikintiems, ir tiems, kurie gal yra kiek toliau nuo Dievo, – savo gyvenime patirti VIEŠPATIES ŠVIESĄ. Ji mane palietė labai stipriai, tad norėtųsi, kad nušviestų ir kiekvieno mūsų tautiečio gyvenimą! Žmogus gali būti laimingas ne daug turėdamas, bet viduje puoselėdamas ramybę, džiaugsmą ir suvokimą, kad eidamas per gyvenimą gali daryti gera.

-Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbėjosi Gražina Viktorija PETROŠIENĖ

Zenono BALTRUŠIO nuotrauka