Kiek čia truks, ir po poros metų Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (ŽLEK) atšvęs rimtą sukaktį – 20-metį. Tuo pačiu – ir atitinkamo savo atraminio dokumento, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso tokią pat sukaktį. Man teko dalyvauti ir 1996 m. Kodekso kūrime ir būti pirmosios Komisijos sudėtyje. Atbuvusi pirmąją kadenciją, pasprukau, nes mirtinai pasibjaurėjau anuomet Komisijai „prikabinta“ funkcija – nustatinėti ar visuomenės informavimo priemonė nepriskirtina pornografijai ar smurtinei, taip pat – neapykantą skatinančiai. Nuo pat pradžių kartojau Komisijos vadovui (tuomet – L. Tapinui) ir visiems, kas tik klausėsi, kad šitie dalykai, įrašyti į Baudžiamąjį kodeksą, nepriskirtini etikai, o nusikalstamoms veikoms, todėl negali būti nustatomi savitvarkos institucijos, kuri netgi niekam neatskaitinga. Tai kartojau įvairiose Visuomenės informavimo įstatymą tobulinose darbo grupėse iki pat 2006 metų, kol pagaliau atsirado daugiau taip manančių, įtakingesnių asmenybių, ir Komisija neteko šitos funkcijos, ji buvo priskirta Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus kompetencijai. 2005 m. dar sudalyvavau darbo grupėje, rengusioje Etikos kodekso naują redakciją. O nuo pernai vėl esu LŽD deleguota Komisijos narė.

Atrodė, kad po naujo Visuomenės informavimo įstatymo varianto priėmimo 2006 m., ŽLEK atėjo „katino dienos“, darbo sumažėjo ir jis palengvėjo. Tačiau vėl patekusi į šią Komisiją išvydau, kad – anaiptol. Tiesiog teko užsiimti tuo, kuo ir priderėjo nuo pat pradžių – etikos dalykais, o su jais pakanka painiavos.

Komisijos reglamente parašyta, kad:

Komisija savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo bei kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu (toliau – Etikos kodeksas) bei Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr.1003 (1993) „Dėl žurnalistinės etikos“.

O skyrelyje „Komisijos darbas“, teigiama, kad:

1. Į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys (tarp jų ir Komisijos nariai) dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, padarytų per pastaruosius 12 mėnesių.

Tenka įsitikinti, kad žurnalistai labai dažnai neskiria ar tai Kodekso, ar įstatymo pažeidimas, nes dalis Kodekso punktų tiesiog pakartoja Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas (ir tai ne nuostabu, nes kalbama apie tą patį objektą – visuomenėje viešai skleidžiamą informaciją). Ypač padaugėjo painiavos, kai atsirado naujų, internetu skleidžiamos viešosios informacijos rūšių. Dėl internetinės žiniasklaidos abejonių neliko, nes įstatyme ji įteisinta gremėzdišku „informacinės visuomenės informavimo priemonės“ pavadinimu.

Komisija labai nenorom sutiko, kad tinklaraščiai, vadinamieji „blogai“ yra taip pat savotiška žiniasklaidos rūšis, nes yra viešai prieinami ir skirti plačiajai publikai. Užtat ilgokai kratėsi Facebook’e ir kituose socialiniuose tinkluose skelbiamos informacijos vertinimo. Tačiau šių metų vasario 19 d. posėdyje po ilgų ginčų Komisija priėmė lemtingą sprendimą – socialinių tinklų paraiškas, skirtas plačiajai publika, traktuoti panašiai kaip ir tinklaraščius („blogus”) ir vertinti, ar jos atitinka viešajai informacijai privalomas etikos nuostatas.

Apsispręsti padėjo negraži istorija – dviejų žinomų vyrų A. Račo (tinklaraštyje) ir A. Ramanausko (Facebook’e, prenumeruojamoje ir daugelio skaitomoje viešoje paskyroje). žodinės peštynės. Dėl jų skundėsi tokia daugybė žmonių, kad galų gale teko imtis nagrinėti ir pripažinti, kad pastarasis irgi viešosios informacijos rengėjas (Kodekse, kaip ir įstatyme, visur kalbama apie žurnalistus ir leidėjus bei viešosios informacijos rengėjus, o pastariesiems priskirtini visi, rengiantys ar pateikiantys viešąją informaciją). Kas ta viešoji informacija – pagal įstatymą tiesiog ta, kuri skirta viešai skleisti. Tiesą sakant abejotinas teiginys, nes taip galima nueiti iki ant stulpo pakabintų skelbimų. Čia yra įstatymo apibrėžimo netobulumas. Gaila, kad įstatyme nevartojamas terminas žiniasklaida ar bent – medija (media), nors tai labai nesimpatiškas svetimžodis. Pasigilinus tiek į įstatymą, tiek ir į Kodeksą, matyti, kad dar yra nemaža tobulintinų dalykų.

O kokia Komisijos kasdienybė? Labai dažnai gaunami tokie skundai, kurių netenka rimtai nagrinėti. Pavyzdžiui, kad pažeistas asmens privatumas trumpoje žinutėje apie tai, kad inicialais pažymėtas įkaušęs pilietis susistumdė su taip pat inicialais įvardinta piliete, kuri buvusi taip pat „apšilusi“. Skundžiasi ta pilietė, kad visi dabar ją atpažinsią, labai pažeista jos garbė ir orumas. Tačiau „apšilimo“ fakto ji neneigia… Neretai pasitaiko ir nusiskundimų dėl kokio užgaulaus posakio ar tik žodžio, kurį žurnalistai užfiksuoja, cituodami kieno nors kito viešai paskelbtą informaciją. Vienas Seimo narys skundėsi, kad rajono laikraštis išspausdino fotomontažą – jo galva dailiai pritaikyta prie (kaip jis rašo) – svetimo kūno. Tačiau etikos pažeidimas būtų, jei tai būtų deformuota nuotrauka, o čia net nesuprasi iš pirmo žvilgsnio, kad galva ne to kūno… Jis dar aiškino, kad Kodekso straipsnio išlyga, jog tai leidžiama tik karikatūrai, šaržui ar humoristiniam siužetui, čia netaikytina, bet paskaitę straipsnį, kurį ta nuotrauka iliustruoja, Komisijos nariai įsitikino, kad tai tikrai humoristinis siužetas.

Bet būna ir kitokių, gerokai rimtesnių dalykų, kai Komisija negali pripažinti, kad skunde pateiktoje informacijoje esama etikos pažeidimo, ir norėtų padėti ne skundikui, o skundžiamajam, deja, negali. Toks atvejis pasitaikė visai neseniai, kai Druskininkų savivaldybės atstovė apskundė „Druskonio“ laikraštyje poroje straipsnių paskelbtus tekstus. Vienas jų – opozicijos atstovo straipsnis, kuriame išdėstyta jo nuomonė, kad savivaldybėje pažeisti demokratijos principai, išsakyta daug kritikos, bet tikrai nebuvo kokių rimtesnių etikos pažeidimų. O skųstis dėl kritikos – tai jau visuomenės informavimo įstatymo, užtikrinančio teisę kiekvienam asmeniui kritikuoti valstybės ar savivaldos institucijų bei pareigūnų veiklą, pažeidimas. Aišku Komisija nenustatė čia Kodekso pažeidimo.

Su kitu apskųstu straipsniu vėl iškilo sena problema. Savivaldybės atstovė skundėsi, kad straipsnyje vartojama aštri retorika, galinti būti neteisingai suprasta. Jame buvo kritikuojamas savivaldybės lyg ir padalinys (įtrauktas į savivaldybės švietimo įstaigų sąrašą) – Druskininkų švietimo centras, kurio statusas neaiškus (biudžetinė ar viešoji įstaiga, ar dar kas). Jis leidžia periodinį leidinį – ant gero popieriaus spausdinamą spalvotą savaitraštį, išeinantį kas ketvirtadienį 8500 egzempliorių tiražu ir nemokamai sumetamą į piliečių pašto dėžutes. „Druskonio“ straipsnis kritikavo ir patį tokio leidinio atsiradimą, ir tai, kad mokytojai ar darželių auklėtojai, taip pat ir mokiniai raginami, o gal net verčiami rašyti apie savo įstaigų gyvenimą tik šitam leidiniui. Šia tema jau neigiamai pasisakė (tame pačiame straipsnyje) ir Vaikų teisių apsaugos kontrolierės institucijos atstovas ir vaikų psichiatras. Komisijai pateiktame kritikuojamame savaitraštyje tikrai buvo kelių mokytojų bei mokinių pasirašytų straipsnių. Čia skelbiama labai pozityvi informacija apie Druskininkų gyvenimą, savivaldybės skelbimai, pagrindinės lietuviškos TV programos, taip pat – gana daug reklamos, visas puslapis asmeninių skelbimų (perka, parduoda ir kt.)

Tai, žinoma, rimta konkurencija privatiems leidiniams, kurių tiražai mažesni. Kaip sakė „Druskonio“ atstovai, ypač pensininkams tai paranku – gauna nemokamai. Jei tas leidinys yra tikrai savivaldybės įstaigos leidžiamas, tai yra rimtas visuomenės įstatymo 22 straipsnio 6 dalies pažeidimas. Jei tas švietimo centras įregistruotas kaip viešoji įstaiga, tai nors ir turėtų teisę leisti tą savaitraštį, tai vis tik lieka kito – Konkurencijos įstatymo pažeidimas, nes platinamas nemokamai.

Tokie ir panašūs savivaldybių leidiniai, platinami nemokamai, daug kur baigia išstumti privačią, dažnai dar laisvą regioninę spaudą. Komisijos nariai prisiminė, kad ir Kauno rajone platinamas panašus dvisavaitinis leidinys, žlugdantis „Tėviškės žinias“, ir kitus analogiškus atvejus. Deja, Komisija šiuo klausimu neturi kompetencijos. Čia turėtų įsikišti kitos institucijos, pirmiausia  – Konkurencijos Taryba.

Marytė Kontrimaitė

lzdraugija.lt