Dėl to, kad 2010–2012 metais per valstybinius egzaminus net 30 proc. abiturientų atpasakojimus rašė blogiau už daugelį guvesnių pradinukų, Lietuvos politikai, mokytojai, rašytojai ir Lietuvių kalbos instituto veikėjai apkaltino globalizaciją, internetą , anglų kalbos įtaką ir nusiplovė rankas.

Ar mokiniai tik patys kalti, kad yra neišprusę, o pedagogai ir tie, kurie sudarinėja mokymo programas, dirba pavyzdingai? Šiuolaikinės lietuviškų apsakymų ir eilėraščių knygos, kurias Švietimo ir mokslo ministerija rekomenduoja nagrinėti per mokyklines literatūros pamokas, iš tikrųjų lavina jaunimo vaizduotę ir suteikia bręstančiai kartai dvasinio peno?

Švietimo ir mokslo ministerija galvoja, kad mokiniai pasidarytų raštingesni, jeigu kaimo mokyklų bibliotekos gautų daugiau vaikų literatūros ir pavyktų tėvus su vaikais kartu susodinti prie knygų.

Net ir suaugusieji nenoromis atsiverčia šiuolaikinių Lietuvos rašytojų spausdintinę kūrybą, o paaugliai, perskaitę garsiai išreklamuotas „Metų knygas“ , tikrai nepajunta pagarbos gimtajai kalbai: pusė visų tų kūrinių teksto – rusiškos-totoriškos blevyzgos ir slaviški skoliniai bei vertalai.

Viduriniosios kartos rašytoja Renata Šerelytė skundžiasi, kad šiais laikais vaikai nemoka ne tik rašyti, bet ir skaityti „sudėtingesnio“ (iš didelio rašto išėjusio į kraštą?) kūrinio. Toji pati literatė prieš kelerius metus labai supyko ant kalbos tvarkytojų, kad jie neleido R. Šerelytei viename jos „giliai prasmingame“ romane sovietų laikų laidinio radijo imtuvo pavadinti kvailoku rusišku barbarizmu, kurį net jau ir daugelis vidutinio amžiaus žmonių užmiršę arba niekada tokio žodžio nevartojo.

Lietuvos rašytojai (ir elitinis keikūnas „eseistas“ Sigitas Parulskis, ir savamokslis „kareivinių literatas“, „afganas“ Zigmas Stankus) aiškina, kad rusiški keiksmažodžiai ir barbarizmai padaro jų knygas tikroviškas: girdi, jie tik perkelia į romanų, apsakymų puslapius kišenvagių, jūreivių, sovietinių Afganistano okupantų, turgaus prekybininkų, geležinkelio stoties kekšių „žodyną“.

Kalbininkas Juozas Pikčilingis prieš beveik 40 metų tvirtino, kad nė vienas tikras žodžio meistras, klasikas gyvenimo nekopijuoja ir aklai liaudies šnekamosios kalbos neatpasakoja, bet ją atsijoja, sutvarko ir grąžina skaitytojui „perleistą per žodžio menininko koštuvą“.

Lietuvos jaunimas tik tada pasidarys raštingas, kai patikės, kad lietuvių kalba įmanoma išsakyti visus jausmus – nuo susižavėjimo iki neapykantos, o kiekvienai svetimybei galima rasti taiklesnį lietuvišką atitikmenį. Tai įrodė geriausiu 2012 m. vertėju paskelbtas biržietis Povilas Gasiulis. Kai kurie jo išversto kultinio  Džeromo Selindžerio (Jerome Salinger) romano „Rugiuose prie bedugnės“ lietuviški frazeologizmai net pranoksta originalą. Tik paklausykite: „What the hell ya reading? Goddamn book“

(„Ką čia skaitalioji? Knygšę“). Arba: „I had to (…) listen to that crap“ („Aš turėjau klausytis viso to skiedalo“). Taip pat: „(…) but all I ever saw him do was booze all the time“ („…jis, velnias, tik lakdavo kaip šuva“). Ir dar: „(…) that was a sheer lie“ („…aš paprasčiausiai seniui muilinau akis“). Skamba, a?! Kur kas sodriau, nei primityvios slaviškos nešvankybės iš internetinio „lietuvių jaunimo kalbos žodyno“. P. Gasiuliui ir be rusiško žargono pavyko įtikinamai atskleisti sudėtingą maištaujančio 17-mečio amerikiečio Holdeno Caulfieldo pasaulėžiūrą.

Tarpukariu Lenkijos valdomos Vilnijos gyventojams buvo kalama, kad lietuvių kalba tetinka bendrauti kaimiečiams, sovietai okupuotoje Lietuvoje aiškino, kad komunizmo rojuje visi kalbės rusiškai, o šiandien nemažai tautiečių savanoriškai anglų kalba skrebena mokslinius straipsnius ir disertacijas, tikėdamiesi „didesnės skaitytojų auditorijos“. O juk lietuvių kalba puikiausiai tinka rašyti ir analitinius straipsnius, ir istorinius nuotykių romanus, ir kurti meilės lyriką, ir siųsti trumpąsias žinutes mobiliaisiais telefonais.

Tačiau už varneles ant priebalsių ir taškus, brūkšnelius ant balsių, už nosines ant raidžių mobiliojo ryšio operatoriai ne papildomo mokesčio iš jaunųjų savo klientų turėtų reikalauti, bet vertingus prizus jiems dovanoti.

Lietuvių kalbai visiškai nereikia rutenizmų ir polonizmų, o anglicizmų – tik tiek, kiek būtina (vis dėlto tai pagrindinė tautų bendravimo kalba).

Ne parodomųjų nacionalinių diktantų visuomenei reikia, bet kalbos jausmo pamokų. Ne tik vaikams, paaugliams. Ir ministrams, parlamentarams, verslininkams, medikams. Kad per kitą Lietuvos politinį skandalą pirmasis šalies asmuo, užuot teršęs valstybinę kalbą neteiktinu vertiniu iš rusų kalbos „ministras ne prie ko“, gražiai sūduviškai pasakytų – „ministras niekuo dėtas“.

lzdraugija.lt