Dar sausio mėnesį LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ išgirstas kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus komentaras „2013-uosius skelbkime visuotinės kultūros metais“ privertė suklusti ir iki šiol skamba atmintyje. Sutikusi Maestro ir neslėpdama savotiško pavydo priekaištavau, kad jau ir mūsų, „Nemuno“ savaitraščio skaitytojai pasiilgo panašių, labai mėgstamų jo įžvalgų. Sutarėme, kad užbaigęs neatidėliotinus kūrybinius darbus būtinai užsuks į redakciją. Tiesą pasakius, svečiui apsilankius, išgaravo visi iki tol man tokie svarbūs atrodę klausimai. Atmintyje iškilo 1989 m. Vasario 16-osios pavakarė, kai grįžę iš kelionės su draugais atskubėjome į Karo muziejaus sodelį, iš kurio jau buvo spėję išsiskirstyti žmonės ir, užvertę galvas, žiūrėjome į bokšte plevėsuojančią trispalvę – savo viltį, ateitį ir laisvę. Jau beveik ketvirtį amžiaus ji tenai… plaikstoma blaškoma vėjų.

– Nežinau, kiek bokšto laiptelių jums tenka įveikti, iki pasiekiate karilioną. O lipate dažnai, nes koncertai vyksta ne tik švenčių metu, bet ir kiekvieną šeštadienį, sekmadienį. Sakykite, kokios mintys lanko kopiant šiais istoriniais laiptais ar žvelgiant į savo miestą iš aukštai, dar neišsisklaidžius senųjų, tarpukario laisvą Lietuvą menančių varpų aidui? Ar paprasčiausiai nekyla noras skambinti pavojaus varpais?

– Gyvenu Kaune jį aplenkdamas, tiksliau, tą jo dalį, kuri man neįdomi, sumenkusi ir paskendusi politinėse rietenose, pinigų dalybose, ambicijose, nekompetencijoje ir absurde. Yra kitas Kaunas, kuris visą laiką turtingas, intriguojantis, sveikas ir perspektyvus. Gerai pasakyta Šventajame Rašte apie nudžiūstančius vynuogynus. Argi reikia gaišti laiką ir eikvoti emocijas stebint, kaip tas valdžios vynuogynas džiūsta? Jokia valdžia, jei ji nesukelia karo, nepajėgi suardyti stiprių darinių – istorijos, papročių, dorovės, dvasinės jėgos ir ryžto. Gyvenu toje Kauno dalyje, kurioje nėra nežinia kokioje realybėje gyvenančių ir veikiančių merų, departamentų direktorių, specialistų, auditorių, kreditorių, prokurorų, bankininkų, šilumininkų, krepšininkų, paveldosaugininkų ir t. t. Visi jie geri, bet iš kitokio, ne mano Kauno. Ne iš Maironio ir Herbačiausko, Gruodžio ir Karsavino, ne Grušo ir Samulevičiaus. Netgi ne iš Bartulio ir Patacko, Vilpišausko ir Martinaitytės, Kavaliausko ir Gimberio… Daug jų yra manajame Kaune, visų neišvardysiu. Kai nauja KTU darbuotoja registruodama mane kaip akademinio renginio dalyvį rimtai klausia, kokia mano pavardė, suprantu, kad ji jau iš kito Kauno, to, kurio tradicijos ir vertybės kitokios, jame kitas mentalitetas, kita kultūra, kitos pažintys, kitokie elitiniai sąrašai. Mano Kaunas dar labai didelis, bet plečiasi ir kitas, kuriame skleidžiasi ne maironiškoji Jaunoji Lietuva, o prastumas, siauragalvystė, minties sąstingis, begalinės baimės ką nors nuveikti, įgyvendinti, užbaigti. Eidamas šaligatviu regiu jau ne savo Kauną ir tą, kuriame dar žaliuoja mūsų sode pasodintas ąžuolas, kuriame purvo apsuptas stovi kariliono bokštas be nulipusio iš nišos Kario. O kaip jo dabar reikia! Deja, Kario sugrįžimas taip pat priklauso nuo to Kauno, kuriame manęs jau nėra, to, kurio ponija susirenka kaip į prievolę pašvęsti Vasario ar Kovo nepriklausomybių, pasidžiaugia nustekentais kultūros kolektyvais, pasiklauso tų pačių patriotinių dainelių, atsistoję ir vos lūpas judindami sugieda himnus. Paskui, gal juokais, gal rimtai, nusipirkę „tarybinių dešrelių“, valandų valandas praleidžia klausydami „Russkoje radio“ arba neatsižavi LNK kakadūkinimais ir „častuškas“ primenančiomis dainelėmis, kurios dar, ačiū Kalbos įstatymui, dainuojamos lietuviškai. Ne, tas Kaunas ir toji Lietuvos dalis – ne mano. Aš net sakyčiau, gal mano yra ta tautiškai sąmoningų jaunuolių kolonija Danijoje ar Airijoje – jie paliko Tėvynę ne iš pykčio jai, o iš jaunatviškos nevilties. Kas jiems išgrįs kelius atgal? Ne mano Lietuvos valdininkai? Ne mano Kauno gatvių tvarkytojai? Sakysit, „neskaniai“ kalbu? O paskaitykite Fausto Kiršos poemą „Pelenai“, ten rasite dar smarkesnių tekstų. Jis irgi rašė ne apie savo Kauną ir Lietuvą. O rašė, nes skaudėjo. Kas iš to, kad gyvensime savo Kaune ar Lietuvoje, regėdami, kaip nyksta ištisos platumos. Verta paskaityti.

– Šiomis dienomis pagaliau paskelbtas miesto biudžetas. Aišku, akys pirmiausia susirado eilutę apie kultūros projektų finansavimą. Tačiau prarijus kartėlio gumulą ir vėliau atidžiai išstudijavus kitas sritis pasidarė tiesiog liūdna, o dar vėliau apėmė nerimas – ar sugebėsime oriai, nesusipriešinę išgyventi šiuos miestui ypač sunkius metus, ar mūsų politikams nepristigs išminties sutelkti bendruomenę ar tiesiog padorumo dar labiau neapsunkinti situacijos intrigomis, nereikalingais skandalais ir panašiai? Ar apskritai pas mus įmanoma kultūra politikoje?

– Tai žinios iš vynuogyno, kuriam lemta išdžiūti. Iš tiesų vienijančių ženklų nematau, o vandens tiems krūmams tikrai nežadu nešti. Juk ten tik savimi domimasi ir kas ką įveiks. Kažkokia saviėda. O biudžetas – ką gali apie jį pasakyti? Jis kalba pats už save, tiksliau, steni. Tai visiško apsileidimo ir neūkiškumo biudžetas.

– Prieš metus viename interviu akis užkliuvo už jūsų išsakytos minties, kad jeigu dabar jums būtų 25-eri, nežinia, kaip pažiūrėtumėte į tai, jog galima lengvai palikti savo kraštą ir ieškoti skalsesnės duonos kitur. Tačiau dabar esate ir kuriate čia. Kaip jūs ir apskritai menininkai, tiek vyresniosios kartos, tiek jaunimas, jaučiasi mūsų mieste?

– Emigruoti visuomet vėlu. Netgi tuomet, kai galvoji, kad išvykai laiku. Vytautas Mačernis lyg ir laiku emigravo, o jį vežęs užsienin (bent taip tvirtina legenda) arklys grįžo namo su negyvu poetu. Emigracija – tam tikra protesto ir rezignacijos forma, kuri nieko nesprendžia iš esmės, o tik trumpam. Tai iliuzija, kad kažkas pakeis kažką. Žmogaus likimas taip meistriškai sudėtas, kad niekas negali nieko pakeisti, o pakeista vieta jam kelia tik juoką. Todėl į emigraciją žvelgiu kaip į kiekvieno asmens pasirinkimą egzaminuoti savo likimą žiauresniu būdu.

– Taigi visuotinės kultūros metai. Jeigu sutartume ir juos paskelbtume artėjant Nepriklausomybės atkūrimo dienai, kad ir kiekvienas sau, savo darbo kolektyve, šeimoje ir pan., ką akcentuotumėte? Nuo ko turėtume pradėti?

– Ar manote, kad kas atsiliepė, susidomėjo, pasiteiravo? Nei iš mano, nei iš ne mano Kauno nebuvo jokių replikų. Tikriausiai pagalvota, kad tai mano asmeninė drama ir joje pašaliečiams dalyvauti nėra jokio džiaugsmo. Šis mano šūkis tapo testu, o testas – teigiamas: kultūros klausimas nėra aktualus. Gal ir gerai…

– Ir dar. Kauno karilione – 49 varpai. Po restauracijos radosi naujų, turinčių savo fundatorių vardus. Neišmanau, ar apskritai reikalingas, bet jei rastųsi 50-asis, kokiu vardu jį norėtumėte pavadinti?

–  Viltis protingųjų motina. Tik be šerdies. Ją turėtų pakeisti kiekvieno mūsų širdies dūžiai.

 

                                     Kalbėjosi Gražina Viktorija Petrošienė