Popiežius Benediktas XVI neseniai paskelbė, kad  ką tik gimusio Jėzaus  nei avys, nei ožkos  neapspito  ir  jaučiai  nekvėpavo kūdikiui į veidą. Tai tik graži  legenda.  Bet kai kuriose Lietuvos bažnyčiose jau  net gyvos avys per Kūčias ir  Kalėdas paleidžiamos ganytis prie altoriaus, nes esą  toks Kalėdų įvaizdis turi būti mieliausias žemdirbiškai mūsų tautai.   Vakaruose  Kristaus gimimas aiškiai atskirtas nuo  pagoniškosios  žiemos saulėgrįžos, o  Lietuvoje pagoniškos apeigos, senoviniai burtai suplakti su katalikiška liturgija. 

Lietuvos religijotyrininkų draugija, kuriai priklauso daug mokslo daktarų  ir profesorių, mieliau nagrinėja  senąsias indų, indėnų, čiukčių religijas negu  šiandieninį lietuvių tikėjimą.  Ir tik vienintelis Nepriklausomybės akto signataras, kultūrologas Algirdas Patackas sutiko pasišnekėti su „Ūkininko patarėju“, ar pastaraisiais metais Lietuvoje pagoniškasis Kalėdų pradas nenugali katalikiškojo.

 Pažinus blogį, sužiba viltis

 „Katalikybė gana sklandžiai įsiliejo į mūsų baltiškuosius papročius, nors iš pradžių ir buvo nešama pačiu netinkamiausiu būdu – kalaviju. Mūsų savimonėje Kristaus mokslas  ir senoji ikikrikščioniška lietuvių pasaulėjauta turėtų būti suaugę“, – teigė A. Patackas.     Pasak Seimo nario  A. Patacko, ikikrikščioniškos Kalėdos – „tamsi“ šventė, laikotarpis, kai diena būna trumpiausia, naktis – ilgiausia. „Per Kalėdas atsiranda galimybė pažinti blogį, išvysti tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Bet po to prasideda atgimimas, po žiemos įšalo, miego ima busti gamta.  O  pagal krikščioniškąją sampratą juodžiausioje žmonijos nuodėmių gelmėje  gimsta kūdikėlis, sužiba viltis. Mūsų kultūroje tai darniai susilieja. Jeigu kai kurie žmonės sugrįžtančią Saulę bando supriešinti su Kristaus gimimu, tai jie tiesiog yra drungni – nei pagonys, nei krikščionys“, –  netikėtai apibendrino  A. Patackas.

 Gyvuliai  šalia altoriaus

 Neseniai  pasirodžiusioje popiežiaus Benedikto  XVI  knygoje apie Jėzaus Kristaus vaikystę rašoma, kad  ką tik gimusio Jėzaus  nei avys, nei ožkos, nei asilai  neapspito  ir jokios karvės nekvėpavo kūdikiui į veidą. Tai tik graži  legenda, pasiskolinta iš žydų pranašo Habakuko knygos, jokioje  krikščioniškoje Evangelijoje apie gyvulius  prie Kristaus prakartėlės neužsimenama. Tačiau kai kuriose Lietuvos bažnyčiose jau  net gyvos avys per Kalėdas paleidžiamos ganytis.  Maldos namus iki Trijų karalių šventės persmelkia  kaimiškų ūkinių pastatų kvapai, bet tikintieji gali tik tylomis piktintis, nes  toks Kalėdų įvaizdis  ( juk  naujieji Lietuvos pagonys įsitikinę, kad Kūčių vakarą tvartuose prabyla gyvuliai) neva turi būti mieliausias žemdirbiškai mūsų tautai.  „Avis  –  nekaltas, romus, tyras, nuolankus gyvulėlis. Ji  man visiškai neužgožia Dievo avinėlio Kristaus “, – prisipažino  A.Patackas.

Tačiau, pabrėžė A. Patackas, mūsų baltiškieji protėviai gyvulių Dangui  neaukodavo, tai žydiška tradicija.

 Maldos namus primena tik kryžiai

 Sovietų laikais katalikų bažnyčios būdavo paverčiamos sandėliais ir ateizmo muziejais. Dabar štai  viename gražiausių  barokinių Vilniaus pastatų, kuris vis dar vadinamas šv. Kotrynos bažnyčia, aidi džiazo melodijos, flamenko garsai, pasirodo cirkininkai – ugnies rijikai ir akrobatai. Kitose bažnyčiose kol kas vyksta  tik pasaulietinės muzikos  koncertai.

O Kristus prieš 2 tūkstančius metų  reikalavo, kad   jo Tėvo namai nebūtų paversti   niekuo kitu, balaganu. „Kol bažnyčia neatšventinta, ji yra tik pastatas. Bet vis viena blogai, jeigu erdvėje, kuri kažkada buvo sakrali (šventa),  dabar vyksta cirkai ir erotiški vaidinimai. Kodėl Bažnyčios hierarchai nieko nedaro, kad šv. Kotrynos bažnyčia atgytų, sugrįžtų tikintiesiems?  Kas trukdo susitarti su  pasaulietine valdžia?“ – stebėjosi parlamentaras A. Patackas.

 Pagonybė nuo valstybės neatskirta?

 Jeigu Katalikų Bažnyčia paskelbia kokią nors socialinę iniciatyvą,  išsako savo nuomonę dėl  parlamentarų kuriamos ir perrašomos valstybinės šeimos politikos, Seimo nariai ir nevyriausybinės organizacijos piktinasi, kad  Vyskupų konferencija pažeidžia Konstituciją, kišasi į visuomenės gyvenimą,  nes Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Kai pagonys vis garsiau  reklamuoja savąsias „šiuolaikinės Romuvos“ idėjas, tai vadinama visokeriopai remtina senųjų baltiškų  tradicijų gaivinimo veikla,  kultūriniu paveldu. „Bažnyčios hierarchams  labiausiai (ir nepelnytai) buvo priekaištaujama, kad  į naują Švietimo įstatymą Vyskupų konferencija norėjo prastumti pataisą apie privalomas tikybos pamokas valstybinėse mokyklose. Iš tiesų    Katalikų Bažnyčia  aiškiai pasakė, kad gerbia žmogaus teisę laisvai pasirinkti, kokį dalyką mokytis. O senojo baltų tikėjimo aktyvistai  apskritai nesidomi, kaip mokyklose auklėjama jaunoji Lietuvos karta. Bent man  neteko apie tai girdėti”, – sakė A. Patackas.

 Kam priklauso Katedra?

 Šiandien  reguliariai sekmadieniais pamaldas lanko tik 10 proc. Lietuvos katalikų, nors  gyventojų ir būstų surašinėtojai 2011 m. suskaičiavo net  79 proc. Romos tikėjimą išpažįstančių Lietuvos piliečių.  Ar neateis toks laikas, kai  Vilniaus arkikatedroje bazilikoje apeigos vyks ne Kristaus, bet Perkūno ar  Praamžiaus garbei, juk jau ne  vienerius metus „romuviečiai“ tvirtina, kad  Katedra pastatyta ant pagonių šventyklos aukuro akmenų?

„Mano nuomone (remiuosi archeologiniais ir istoriniais tyrinėjimais), mūsų pagoniškieji protėviai nei šventyklas statė, nei stabų turėjo.  Galbūt jie (stabai) atsirado pačiu paskutiniuoju ikikrikščioniškuoju laikotarpiu, kai jau buvo susikūrusi valstybė ar jos pirminis darinys (protovalstybė), tada Lietuvos valdovai, siekdami politinės naudos, senąjį mūsų tikėjimą sustabmeldino. Ankstyvieji baltai garbino  nebent šventąją ugnį.  Dėl to jie buvo  panašūs į zoroastristus.  Teko  lankytis Irane, kur dar išlikę zoroastrizmo sekėjų. Tai labai sena, išmintinga religija.  Jų šventoje  vietoje nenutrūkstamai, šimtus metų  dega ugnis. Ir jokių pastatų, išskyrus vadinamuosius  „tylos bokštus “, senovines mirusiųjų laidojimo vietas“,  – tikina A. Patackas, prieš 20 metų dėstęs  etikos ir baltų kultūros kursą  Kauno Technologijos bei Vytauto Didžiojo universitetuose.

 Musulmonų diplomatas katalikų bažnyčioje

 Lapkričio pabaigoje   Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje  koncertavo  du muzikantai  iš Irano. Kauno katalikams labai  patiko musulmoniškos melodijos.  Katalikų bažnyčioje  sėdėjo  ir  teokratinės musulmoniškos Irano Islamo Respublikos ambasados Lietuvai pirmasis sekretorius Golamas Hoseinas Ebrahimis, reziduojantis Lenkijoje. Joks vakarietis nedrįstų net pagalvoti, kad  katalikiški grigališkieji choralai galėtų skambėti Irano mečetėje. „Norėčiau pataisyti – iraniečiai grojo tautinę persišką muziką. Ją mažai kas sieja su islamu ir arabiškomis melodijomis“, –  į rytietiškų kultūrų skirtumus atkreipė dėmesį A. Patackas.

 Civilizacijų karą laimi žiauri religija

Katalikiškoje Lietuvoje Vilniaus TV bokštas iš „aukščiausios Kalėdų eglės” lengvai virsta „didžiausiu antrosios religijos krepšiu“.

Pasak kultūrologo A. Patacko,  pasaulyje krikščionių yra dukart daugiau negu musulmonų, tačiau šie sparčiai vejasi. „Krikščionybė pralaimi civilizacijų karą ar trintį dėl to, kad nesugeba atsispirti pasaulietiškoms ydoms, netikroms „vertybėms“.   Islamas –  gyva, energinga, žiauri (baudžianti mirtimi už menkiausią, atsitiktinį, europiečio akimis, nusižengimą) religija. O dėl to, kad jau ir Europą reikia dalytis su musulmonais, kalti patys europiečiai – prisikvietė gastarbaiterių (juodadarbių) iš islamiškų kraštų, nes patys nenorėjo teptis rankų, ir dabar priversti  klausytis, kaip muedzinai  Vakarų Europos sostinėse  iš minaretų  gerkliniais balsais kviečia į mečetes  melstis vis gausėjančias musulmoniškas bendruomenes. Mums tai  kol kas negresia, bet gali atsitikti, jeigu irgi galutinai pavirsime, kaip čia pasakius, vangiais, nedorais ir iškrypusiais europiečiais“, – tvirtino kultūrologas ir politikas A. Patackas, atsakydamas į „Ūkininko patarėjo“ klausimą, ar ant  Lietuvos katalikų bažnyčių vietoj kryžių  niekada neatsiras pusmėnuliai.

Arnoldas Aleksandravičius