,,Pragiedrulių" konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Liudvika Pociūnienė

Pragiedrulių komisijos pirmininke buvau išrinkta už akių, kadangi pavėlavau į posėdį. Nieko kito neliko, kaip tiktai tokią bausmę priimti. Užtat dabar mano eilė pasakyti šiek tiek mažiau malonių dalykų – bent jau nuo jų pradėti, kad galėčiau užbaigti malonesniais. Labai tikiuosi, kad nieko neįžeisiu tomis pastabomis, nes iš tiesų noriu atkreipti dėmesį į klaidas, kurių ir pati nemaža esu padarius arba vos nepadariusi, ir išvengusi tik todėl, kad greta dirbo tikrų profesionalų komanda. Turiu vilties, kad šios pastabos bus bent kiek naudingos tiems, kurie nuolat kuria televizijos laidas pačiai įvairiausiai auditorijai.

Vienas pagrindinių dalykų kuriant laidas yra scenarijus – jis privalomas netgi trumpam informacinės laidos siužetui, ir jeigu scenarijus silpnas arba stokoja ašinės idėjos, prasideda tipiškos klaidos, kurių lengvai būtų galima išvengti: laidos perkraunamos faktais, vedėjas kartoja pašnekovo mintis arba dar blogiau – už kadro pasako tai, ką po kelių sekundžių sakys pašnekovas, kartais iš pašnekovo spaudžiama enciklopedinė informacija, kuri galėtų trumpai drūtai būti persakyta už kadro. Ir jau tikrai gadina laidas tekstai, kurie nesusimąstant perkeliami į scenarijų iš reklaminių bukletų.

 Atskira kalba būtų apie fragmentus laidose, kuriuos visiškai pagrįstai reikėtų pažymėti raidele R – antraip tai yra paslėpta reklama , įvardijama kaip žurnalistų etikos pažeidimas, o rimtose TV kompanijose už tokią tiesiog baudžiama. Nieko bloga nematyčiau, jei būtų svarstoma atskira reklaminių užsakomųjų filmų kategorija, tačiau paslėpta reklama tikrai gadina dokumentiką, nes griauna pagrindinį sumanymą – ir reikia pastebėti, kad tos laidos, kurių titruose paminėta daugiau rėmėjų, nuo to indėlio, deja, ne išlošė, o gerokai nukentėjo.

 Dar vienas pastebėjimas iš konkursui pateiktų laidų – tai, kad diktorinis tekstas tampa atgyvena – ir išties, jei būtų išsiversta su autoriniu pasakojimu, sujungiančiu gyvus pašnekovų epizodus, tos laidos tik laimėtų.

 Keleto laidų autoriai susigundė vadinamais pastatyminiais epizodais. Vieniems jie pavyko visai neblogai, o kiti ėmėsi tokios priemonės, matyt, nelabai įsivaizduodami, kokie pavojai čia tyko. Prisipažinsiu, man kažkada taip pat atrodė, kad vienas – kitas suvaidintas epizodas pagyvintų laidą, ir kad tai padaryti labai paprasta. Kad nepaprasta, galiu pasakyti iš patirties. Turime su kolegomis netgi tokį darbinį terminą – kadras be kelnių. Taigi, pirmoji taisyklė – pastatyminiam kadrui kelnes reikia užmauti – specialiai pašviesti, surasti kitokį kampą, filmuoti pro judantį pirmą planą (gali būti sniegas, vėjo pučiamos smilgos ar pan. Profesionalas niekada nerodys plokščiai kaip informaciniame siužete apšviestos scenos arba aktorių tokiu stambiu planu, kad matyti, kaip ūsas priklijuotas.

                 Dar viena pastebėta bėda – vizualinis jovalas, siekiant spalvingumo, patrauklumo, kai iš tiesų sukuriamas tik vizualinis triukšmas – ypač tai neatleistina laidose vaikams, kadangi jau ir taip pastebima, jog daugelis vaikų turi rimtų dėmesio sutrikimų – laidos kūrėjai bent jau patys turėtų apsispręsti, į ką nori atkreipti mažųjų žiūrovų dėme.

O dabar – apie geresnius dalykus. Tikrai įdomu žiūrėti eterio profesionalų darbus. „Kine kaip kine“ – labai sėkmingai pasirinktas formatas, studija skoninga ir vedėjai netrūksta nei malonios išvaizdos, nei intelekto, nei puikios reakcijos – todėl natūraliai kyla klausimas – kodėl gi ji nesiryžta suvaldyti studijoje vieno ar kito filmo kūrėjų grupės – gal tuomet ir visa laida įgautų energijos ir kibirkščiavimo, kurio truputį pasigendi. Maloniai žiūrisi Ryčio Zemkausko „Pasivaikščiojimai“ – taip pat geras formatas, o vedėjas – puikus improvizatorius, juolab, kad improvizacija toks jau daiktas – kartais pavyksta geriau, kartais prasčiau. Bet tai tikrai profesionalūs darbai, atlikti geroje bazėje,  nors ir nepritrenkiantys, ir likę nepažymėti apdovanojimais.

 O štai kas tikrai nustebino – tai žemaičiai, kurie visiškai kukliomis sąlygomis sugebėjo sukurti tokį visiškai trumputį – vos penkiolikos minučių – filmuką „Žemaitiškoj sodyboj. Skruzdėlynė“.  Nepriekaištingas operatoriaus darbas , nežinia kodėl net titruose nepažymėtas, tad belieka visus laurus atiduoti autorei, Ritai Ščiglinskienei už jos gebėjimą rasti herojų ir penkiolikoje minučių sutalpinti visas svarbiausias žmogui vertybes nuo gimtosios žemės iki dvasinio polėkio, teikiančio prasmę ir apsamanojusiai tvorelei, ir apsitrynusiam durų skląsčiui…

Kai aptarinėjom laidas komisijoje, kažkaip nejučiom sušnekom apie tai, kurią laidą išrinktumėm, jeigu mūsų užduotis būtų ne paskirti „Pragiedrulių“ apdovanojimus, o pasiūlyti , pavyzdžiui, National Geographic arba History kanalui, tai kandidatas numeris vienas būtų „Skruzdėlynė“, nors ir kiti žemaitiškieji kūriniai neblogi – ir Mojavos, ir Geležiniai kryžiai. Ne gėda būtų pristatyti ir Daivos Griškienės, Dangiro Mačiulio ir Tomo Andrijausko „Vienos šeimos likimas – trijų tautų istorija“, tik gal trupučiuką sukompaktinus – o gal autorė ryšis padaryti ir dar vieną filmą – apie brolius Narutavičius – tuomet išeitų tarsi nedidelis serialas, pristatantis pasauliui centrinės Europos piliečių pasaulėjautos formavimosi istoriją.

 Iš čia ir palinkėjimas visiems  susirinkusiems (o gal ir apskritai visiems) mūsų televizijos laidų kūrėjams – dirbti taip, kad tie darbai būtų įdomūs ne vien regioninės ar nacionalinės televizijos žiūrovams. Kad turėtume ką padovanoti ir Europai, ir pasauliui…

Liudvika Pociūnienė

Pranešimas buvo skaitytas 2012 m. balandžio  19 d. ,,Pragiedrulių” konkurso premijų teikimo ceremonijoje