Lentas atidengia Saulius Kubilius ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas
Nepriklausomybės atkūrimo šventės išvakarėse Kaune buvo įamžintas vieno iškiliausių XX amžiaus lietuvių tautos didžiavyrio Stasio Šilingo ir dar keturių įžymių kultūros veikėjų atminimas.
Noriu prisistatyti: esu Marija Šaknienė, „Lietuvių godų“ redaktorė. O kas yra „Lietuvių godos“? – ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas. Pabandysiu į jį atsakyti. „Lietuvių godos“ – tai mėnraštis, skirtas Gudijos lietuviams.Laikraštis pradėtas leisti 1993 metais. Jo įkūrimo idėją pasiūlė JAV lietuvis, savo kilme punskietis, deja, jau išėjęs amžinatvėn, Bronius Krokys. Ją įgyvendinti ėmėsi mano vyras žurnalistas Bernardas Šaknys. Leidėju sutiko tapti tuo metu Alfonso Augulio vadovautas „Gervėčių“ klubas. Būsimą leidinį įteisinus, užregistravus ir suradus šiek tiek leidimo pradžiai lėšų pirmasis numeris išėjo gruodžio mėnesį. Bėgo laikas, išleidęs 19 „Lietuvių godų“ numerių, 1994 metų liepos mėnesį Šaknys išėjo dirbti į „Valstiečių laikraštį“, o mėnraščio leidimą perdavė man, ką aš ir darau iki šios dienos. Šiuo metu rengiu jau 219-tą numerį, po poros metų švęsime laikraščio dvidešimtmetį. „Lietuvių godų“ rengimas ir leidimas ypatingas tuo, kad didžioji dalis jo skaitytojų – už Lietuvos valstybės sienos – Baltarusijoje, etninėse lietuvių žemėse. Ten jų gyvenimai, džiaugsmai ir rūpesčiai, nelengva kasdienybė slavakalbių apsuptyje. Daugybę metų atkirsti nuo Lietuvos, palikti vieni su savo rūsčia lemtimi, bet nepraradę lietuviškos dvasios, nepamiršę gimtosios lietuvių kalbos. Jie nepaprastai džiaugiasi „Lietuvių godomis“, savo laikraščiu, kaip jį vadina. Laukia kiekvieno numerio, skaito patys ir perduoda artimiesiems, kaimynams. Dažnas komplektuoja – siuva į didelį savotišką sąsiuvinį, kurį ilgais rudens ir žiemos vakarais skaito ir skaito lyg didžiausią šventenybę, nes viskas jame apie juos, jų kraštą, istoriją ir jų pažįstamus žmones.
Šiuo metu naršote archyvuose, Dulkes nupūtus… kategorijoje.
